Nors Lietuvos Taryba dar 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą, tačiau realios naujos valdžios formavimas miestuose ir miesteliuose prasidėjo tik 1918 metų pabaigoje. Marijampolėje daugiausia kuriamųjų veiksmų būta tų metų gruodį.
Kūrėjų būta nemažai ir labai skirtingų pažiūrų bei siekių, tačiau juos visus vienijo tokio darbo patirties neturėjimas. Mūsų krašte tai darė ir tautiškai susipratę lietuviai ir socialistinės ideologijos apkvailinti kraštutiniai kairieji. Veikė ir ankstesnė vokiečių okupacinė administracija. Pateikiu aktyvaus tų įvykių dalyvio, Meškučių kaimo ūkininko, buvusio daraktoriaus ir mokytojo, Jono Kurtinaičio pasakojimą, iš 1938 metais paskelbtų prisiminimų (kalbos stilius netaisytas):
„Vokiečiams karą pralaimėjus ir pradėjus grįžti iš Rusijos Lietuvos tremtiniams, gyvenimas žymiai pasikeitė: žandarai pasidarė sukalbesni, tremtiniai skelbė visokias laisves ir pradėjo organizuoti būrelius naujajai valdžiai sudaryti. Smarki agitacija buvo vedama prieš Valstybės Tarybą ir peršami sovietai.
Marijampolėje 1918 m. gruodžio mėnesį buvo suruošta kairiųjų demonstracija, paminėti dekabristų sukilimą Rusijoje. Pirmiausiai iniciatoriai sušaukė darbininkų mitingą dabartinėje J. Basanavičiaus aikštėje, ties Babarskio namais (dabar J. Basanavičiaus a. Nr.16 – B.M.); į balkoną išėjo kalbėtojai ir iškabino raudoną vėliavą. Bet vokiečiai atėmė raudoną vėliavą ir susirinkusius išvaikė. Už kokių 2 – 3 valandų vėl pradėjo į aikštę žmonės rinktis, ir to paties balkono agitatoriai ėmė garsiai šaukti, kad mitingas leistas ir iškabino vėliavą.
Vienas pranešėjas pasveikino susirinkusius pabrėždamas, kad pasibaigė ne tik karas, bet ir carizmas: darbo žmonės gali džiaugtis iškovota laisve organizuoti savo valdžią ir miliciją. Siūlė steigti revoliucinius komitetus ir perimti iš okupantų valdžią. Kalbų buvo daug, bet jos visos vedė į vieną centrą – niekinti kunigus ir Valstybės Tarybą.
Aš kaip tik buvau grįžęs iš Mokolų – Šunskų valsčiaus raštinės – tą dieną ir buvo suformuotas valsčiaus komitetas. Kaimuose persvara buvo „tarybininkų“ pusėje. Iš valsčiaus sueigos žmonės patekę į šį mitingą ir išgirdę tokias kalbas – kaip žemės gauti ir darbdavių neklausyti – pradėjo grūstis ir diskutuoti.
Mitingo ruošėjai pamatę, kad minia nerimsta ir vokiečiai gali pradėti daryti tvarką, ėmė žmones raminti, nes jokių nutarimų čia dar nebus daroma. Pagaliau pasiūlė visiems pereiti miesto gatvėmis. Nuleido vėliavą ir pradėjo rikiuotis. Keletas vyrų ir merginų pradėjo prie krūtinių segti raudonus kaspinus. Senesnieji – ypatingai kaimiečiai – šalinosi ir liko tik apie 200 žmonių, kurie sustojo po du ir dainuodami revoliucines dainas nuėjo Kęstučio gatve į Laisvės aikštę (dabar turgavietė Laisvės – V. Kudirkos gatvių kampe – B.M.) ir išsiskirstė. Po šio komunistų mitingo sukruto ir tautiškoji visuomenė – darbas jau užvirė didesniu mastu.
Grįžęs namo į Meškučius, radau kunigo V. Borisevičiaus pakvietimą būti tą dieną Marijampolėje, Blaivybės salėje (dabar maždaug toje vietoje stovi miesto teatro rūmai – B.M.), vyksiančiame susirinkime. Pamainiau arklį ir jau temstant išvykau atgal į miestą. Salėje žibėjo dvi žvakės ir jau rimtai tarėsi keletas žmonių. Prisimenu kunigą V. Borisevičių, A. Staugaitį – buvusį miesto burmistrą, mokytoją Dailidę – dabartinį kariuomenės teismo pirmininką ir E. Draugelį. Kunigas pranešė, kad turi žinių apie vokiečių norą leisti komunistams plačiau pasireikšti, tad esą būtina ir dešiniesiems viešai pasirodyti. E. Draugelis ramino, bet jis ir pats buvo susirūpinęs. Nutarta skubiai sušaukti platesnį pasitarimą ir suruošti įspūdingą demonstraciją Valstybės Tarybai palaikyti.
Kitas posėdis įvyko tik po savaitės ir buvo nutarta suruošti demonstraciją 1919 m. pirmosiomis sausio dienomis. Kunigas Juozas Šmulkštys siūlė rūpintis, kad minia pasisakytų už bendradarbiavimą su Valstybės Taryba. Ponia Staugaitienė apsiėmė pagaminti didelę raudono šilko vėliavą su vyčiu. Net tolimi nuo Marijampolės kaimai ruošėsi tai šventei. Tuomet nebuvo dar jokio orkestro ir jį pavadavo kaimo dainininkai. Skubėdami mokėsi sugiedoti Lietuvos himną ir kitas patriotinio turinio daineles. Buvo žinių, kad komunistai ruošiasi trukdyti mūsų iškilmėms ir iškilo reikalas organizuoti apsaugą. Ši pareiga teko kaimo jaunimui, kuris atjojęs raitas ir pasipuošęs tautinėmis vėliavėlėmis.
Minia grupavosi trejose vietose: Blaivybės salėje, „Žiburio“ salėje (dabar Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto mažieji rūmai, Vytauto g. – B.M.) ir „Žiburio“ gimnazijoje (atrodo, kad toje vietoje, prie Rygiškių Jono gimnazijos, dabar įrengta automobilių stovėjimo aikštelė – B.M.). Pademonstruoti darbininkų ir ūkininkų vienybei darbininkai turėjo atvykti iš „Blaivybės“ salės, ūkininkai iš „Žiburio“ salės ir jų atstovai vieni kitus pasveikinti.
Tuojau po pamaldų gausios minios pasijudino į miesto centrą. Darbininkai su ūkininkais atvyko punktualiai ir sustojo: vieni Bažnyčios gatvėje, kiti Vytauto gatvėje, tik gimnazijos auklėtiniai nesirodė, nes jiems bolševikėliai Kauno gatvėje pastojo kelią. Atbėgęs mokytojas J. Dailidė paprašė pagalbos. Aš pasiunčiau atsarginį raitosios apsaugos būrį, kuris tuojau padaužas išsklaidė ir gimnazistus atsivedė prie minios. Prostkio namų balkone (dabartinių Bažnyčios ir Vytauto gatvių pietvakariniame kampe stovėjęs pastatas – B.M.) minia sutiko „valio“ šauksmais. Realinės gimnazijos mokinys Vitalis Serbenta ėmė šaukti „šalin!“. Viena kaimietė moteris jam kirto per veidą, bet jis nesiliovė ir vis rėkė. A. Vaičiūno vadovaujamas gimnazijos choras pradėjo dainuoti, bet nusigandusios mergaitės tarpusavy nesutarė ir buvo triukšmautojų nustelbtos. Pagaliau priėjęs vokiečių kareivis triukšmadarį nusivedė ir minia nurimo. Balkone pasirodė ūkininkų ir darbininkų atstovai, kurie vieni kitus pasveikino ir pareiškė sudarą vieningą frontą prieš komunistus. Visi patraukė į Laisvės aikštę, kurioje mitingo metu priėmė rezoliuciją, palankią Valstybės Tarybai“.
Benjaminas Mašalaitis
