Nors paskutinis rusas Lietuvėlę apleido 1915 metais, – rėžia tarpukario reporteris, – tačiau rusų valdymo pasekmės dar ilgai išliks žmonių atmintyje.
Likus keliems metams iki (pirmo) karo rusai nutarė pravesti plentą tarp Prienų ir Marijampolės. Ten jau ėjo didelis, platus vieškelis.
Į Marijampolę iš Vilniaus ir Kauno atvažiavo inžinieriai: barzdoti generolai apžiūrėjo vietą ir sudarė planus. Netrukus prasidėjo plento tiesimas. Keliasdešimt darbininkų kasė griovus, o rangovai vežė akmenis.
Likus metams iki karo jau buvo nutiesta keli kilometrai plento. Darbai sustojo prasidėjus karo veiksmams.
Didelė caro armijos dalis žuvo Prūsijoje. Tūkstančiai rusų gurguolių, patrankų ir pastočių važiavo rytų link. Kolonos nusidriekė atkarpoje plentu Virbalis-Vilkaviškis-Marijampolė-Prienai. Dalis jų bėgo įvairiais šunkeliais. Besitraukiantys rusai aplink Marijampolę šiek tiek atsikvėpė. Pailsėję pajudėjo kryptimi Marijampolė-Prienai.
Kariniuose rusų žemėlapiuose ši kelio atkarpa buvo pažymėta kaip plentas. Pulkininkai ir generolai labai nustebo pamatę, kad plentas tęsiasi tik kelis kilometrus. Aplink jau pradėjo sproginėti besivejančių vokiečių šrapneliai.
Po šio rusų atsitraukimo į rytus žmonės kalbėjo, kad rusai pragėrė plentą. Tuometiniai slavų inžinieriai pasisavino visas lėšas keliui tiesti, – pasakojimą baigia 1935 m. rašęs reporteris.
