Šaltiniuose perskaičiau publikaciją „Marijonų gimnazija Karaliaučiuje“. Marijampolės privačios gimnazijos auklėtiniai ir mokytojai aprašė savo ekskursiją.
Pasak ekskursijos dalyvių kelionės įspūdžių, „Balandžio 20 d. 6 val. susirenkam į Marijampolės marijonų privatinės gimnazijos aikštelę. Visi itin dideliame ūpe. Laukiame, rodos padai dega, kada jau sujudės autobusas ir važiuosime.
Įsėdome 28 žmonės: šeši mokytojai ir 22 mokiniai. Netrukus su daina išvažiuojame iš gimnazijos aikštės. Vos tik išsistūmėme ant plento, žiūrim per plentą bėga katė. Aišku nelaiminga bus kelionė. Bet išsiaiškinus, kad katė nejuoda, truputį nurimom.
Greit privažiuojame Gižų-Rūdos pieninę. Stovi žmonės atvežę pieną ir žiūri, iš kur čia skamba tokia ankstyva daina. Pusiau aštuntą valandą jau esame Virbalyje. Už Virbalio išvažiuojant jau matome baltuojant Vištyčio kalnus.
Kybartuose aplankome katalikų bažnyčią. Bažnyčia reikia pasakyti yra gana graži. Kiek pasimeldę einame į geležinkelio stotį. Ji tikrai visiems patiko, ypatingai pirmoji keleivių laukimo salė. Toliau sėdame ir važiuojame prie Vokietijos sienos.
Pamatome lietuvių muitinės namelį ir anoje upelio pusėje (upelis skiria Lietuvą nuo Vokietijos) plevėsuoja vokiečių vėliavos su svastikomis. Kaip tik buvo Hitlerio gimimo diena. Užeiname ant tilto jungiančio Lietuvą su Vokietija.
Muitinės tarnautojai patikrinę mūsų pasus leidimą važiuoti suteikia. Įvažiavę į Eitkūnus, sustojam prie muitinės namo. Vokiečių pasienietis patikrina važiuojančius asmenis ir leidžia važiuoti toliau.
Sėdame ir uždainuojame „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“. Vokietijoje plentas geras, asfaltuotas, todėl važiuojame gana smarkiai. Raudonuoja vokiečių sodybų stogai. Net ir kaimuose Hitlerio gimtadienio dieną iškeltos vėliavos.
Pagaliau Stalupėnai. Vėliau įvažiuojame į Gumbinę. Gatvėse daugybė žmonių ir aišku vokiečių kareivių. Lietuviška daina vis dar skamba. Vokiečiai atkreipia dėmesį. Kuo giliau į Karaliaučių, tuo labiau kiti vaizdai. Vis daugiau sodybų dengtų šiaudiniu stogu.
Įvažiuojame į Įsrutę. Gana gražus miesčiukas. Ypač krautuvių vitrinos, ir gatvės. Prie mūsų autobuso papuošto lietuviškom vėliavomis prieina senutė. Sako, kad ji yra kilusi iš Lietuvos. Pavažiuojame kelis bažnytkaimius.
Artėjame artyn link Karaliaučiaus. Jau iš tolo riogso fabrikų kaminai. Pervažiavus per tiltą mus užkalbina muitinės tarnautojai. Klausia iš kur atvažiavome. Mūsų nustebimui vienas iš pareigūnų prabyla lietuviškai. Jis pasisako, kad tarnavo Klaipėdos krašte, t.y. Šilutėje.
Susėdame ir važiuojame pas Lietuvos konsulą. Gatvėse labai didelis judėjimas. Žmonės Karaliaučiuje važinėja tramvajais, automobiliais, dviračiais ir arkliniais vežimais. Nors gatvelės siauros, važiuoja dideliu greičiu.
Netrukus išvystame lietuvišką vėliavą. Šiame name gyvena Lietuvos konsulas. Jo žmona mus vaišingai priima ir pasakoja, ką galima pamatyti mieste.
Pirmą kartą patekę į Karaliaučių viskuo labai domimės. Didelėse parduotuvių vitrinose matome Hitlerio paveikslus. 17 val. vėl visi susirenkame prie konsulato ir važiuojame į nakvynės namą.
Atvažiuojame prie autobusų stoties. Viduje galime nusipirkti visokių valgomų daiktų. Vėliau privažiuojame tiltą, kurio viršumi eina susisiekimas traukiniais, o apačioje mašinos ir pėstieji. Pamatome, kaip tiltas atidaromas ir tada gali perplaukti garlaivis.
Mūsų nakvynės name gyvena vokietukai gimnazistai, atliekantys karišką parengimą ir šešių savaičių laikotarpio mankštą. Viduje kambariai sunumeruoti, lovos kariškos.
Laukite tęsinio.
Tomas Sušinskas
