- Kas mes būtume be Sausio 13-osios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus…
- Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę… Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio…
- Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs… Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?
- Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvelgiančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote Sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis. Sausio 13-oji ir Sausio16-oji – tik trys dienos, bet tarp jų praraja…
- Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.
- Kas mes būtume be pavydo, – kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su Raktininku – neišvengt…
- Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų visa apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?
- Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?
- Ir ar būtume išvis?
Algirdas Patackas
Šaltinis:
Punskas.lt