Ugnis! Ir prasideda šaudymas. Jau trejus metus Paulius Liškauskas treniruojasi Šaulių sąjungoje, esant blogiausio scenarijaus grėsmei. Šiomis dienomis tas scenarijus dar kaip niekada yra toks realus, Deutsche Welle žurnalistams sako 39 metų lietuvis.
„Aš iš tikrųjų norėjau įstoti į Lietuvos šaulių sąjungą dar 2014 m., Rusijai aneksavus Krymo pusiasalį ir taip pradėjus karą prieš Ukrainą“, – sakė jis. „Jau tada Rusijos valstybinė propaganda nemažai skyrė dėmesio Lietuvai. Mums tai reiškė, kad mes galime būti sekantys.“
Kartu su Liškausku ginklus ima ir dar keliolika vyrų bei dvi moterys. Visa tai vyksta pietų Lietuvos mieste, Marijampolės centre, šaulių lazerinėje šaudykloje.
Ant sienos kabo ekranas. Ant jo – teroristų, besislepiančių po vienu ar kitu daiktu, animacijos. Jie yra šaulių taikiniai.
Tiesą sakant, visa tai galėtų būti kaip eilinis kompiuterinis žaidimas, jei ne garsus griaudėjimas, sklindantis iš garsiakalbių, kaskart atlikus šūvius. Šie garsai primena ir apie tikrąjį karą, kuris šiuo metu vyksta Europoje.
Viena iš moterų šiame kambaryje yra Liškausko žmona. Jie abu vilki žalios spalvos Šaulių sąjungos, Lietuvos valstybės remiamos sukarintos organizacijos, uniformą. Iš esmės, Lietuvos šaulių sąjunga yra savotiškas šalies kariuomenės papildymas, sudarytas iš Lietuvos civilių, nuolat besitreniruojančių su ginklu ir pasiruošusių kautis, jei ištiks blogiausia.
Šaulių sąjunga turi senas tradicijas ir kontraversišką reputaciją. Ji buvo įkurta XX amžiaus pradžioje Lietuvos nepriklausomybės kovų metu. Kai kurie Šaulių sąjungos nariai kaltinami kolaboravimu su naciais Antrajame pasauliniame kare. Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, grupuotės nariai kovojo prieš sovietus kaip Lietuvos partizanai. Kai kurie tapo stalinizmo aukomis.
1991 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Šaulių sąjunga išgyveno renesansą nuo karo pradžios Ukrainoje šauliai sulaukė didžiulio entuziastingų vietos gyventojų antplūdžio. Liškauskas džiaugiasi, kad dabar yra vienas iš 14 000 narių.
Viena iš to priežasčių yra tai, kad Liškauskai gyvena vietovėje, kuri Rusijos puolimo atveju sukeltų didelių karinių ir strateginių problemų – vadinamajame Suvalkų koridoriuje, kuris pavadintas netoliese esančio Suvalkų miesto vardu.
Suvalkų koridorius – siaura žemės juosta, jungianti Lietuvą su Lenkija. Jis yra įspaustas tarp Rusijos kontroliuojamo Kaliningrado šiaurės vakaruose ir Baltarusijos pietryčiuose. Baltarusijos valdžia yra laikoma glaudžia Rusijos sąjungininke.
Suvalkų koridorius yra tik 65 kilometrų ilgio ir vienintelė sausumos jungtis tarp Baltijos šalių bei kitų NATO šalių. Daugelis vietinių gyventojų baiminasi, kad krizės metu Rusija gali užblokuoti šį koridorių. Dėl to jie yra jautresni Rusijos atžvilgiu.
Antipatija Rusijai dalijasi ir teisininku dirbantis Liškauskas. Tačiau jis išskiria skirtumą tarp Rusijos politikos ir paprastų rusų. „Turiu klientų Lietuvos rusų, su kuriais iki šiol dirbu, nemėgstu Rusijos vyriausybės ir jos propagandos.
Rusijos traukinių keleiviai pakeliui iš Rusijos sostinės Maskvos į Kaliningradą pravažiuoja per Vilniaus geležinkelio stotį, kur jie negali išlipti. Ten jie susiduria su plakatais, kuriuose rodomos žiaurios Ukrainos karo scenos. Kiekviename plakate atsispindi ta pati žinutė, kur klausiama, ar tikrai sutinki su tuo.
Ruošimasis kritinei situacijai
45 metus Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai. Po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva 2004 metais įstojo į NATO. Pastaraisiais metais įtampa su Rusija auga.
Ukrainos karas yra skambutis žadintis, sako Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Jo šalis turi būti geriau ginkluota, kad atremtų galimą Rusijos puolimą, sakė jis DW. „Mums liko tik keleri metai pasiruošti, todėl mums reikia didesnio NATO buvimo kaip pagrindinės atgrasymo priemonės.
Būtent ukrainiečių dėka Lietuva turi laiko tokiam pasiruošimui, sako Vilniaus universiteto politologas Tomas Janeliūnas. Kai Rusija pradėjo puolimą Ukrainoje, kai kurie lietuviai būgštaudami svarstė bėgti iš savo šalies, sako jis.
Tačiau dabar daugelis suprato, kad Rusijos kariuomenė yra silpnesnė nei manyta, o Ukrainos ryžtas didesnis nei tikėtasi. „Tokie dalykai, kaip karas Ukrainoje, mums yra gera pamoka, jie duoda laiko pasiruošti patiems. Ukrainiečiai mums perka laiką, reikia tą gerai išnaudoti ir pasiruošti”, – sako Janeliūnas.
Taigi tokie savanoriai kaip Paulius Liškauskas kartu su Šaulių sąjunga nuolat šlifuoja savo taiklumą. Nors jis mielai lauktų ir daugiau NATO karių Lietuvos žemėje, Paulius sako, kad kilus karui abu su žmona patys imtųsi ginklą.
„Sunku nuspėti ateitį“, – sakė jis DW žurnalistams. „Gyvename sudėtingais laikais ir niekas nežino, kas bus rytoj. Štai kodėl svarbu gyventi čia ir dabar, ir kas dieną mažais žingsneliais ir patriotizmu stiprinti savo šalį“.
Parengė Juri Rescheto
Vertė Deimena Šalaševičiūtė
