Jau 35 kartą Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną, skirtą 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusių sovietų okupacinės valdžios vykdytų masinių trėmimų aukoms atminti. Šią birželio 14 -ąją Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos Kazlų filialas ir Jūrės kaimo bendruomenė pakvietė į literatūrinį vakarą „Aš mačiau, kaip verkė žemė“ ne tik pagerbti aukų atminimą, bet ir paminėti kraštiečio Lietuvos rezistencijos poeto, Atgimimo dainiaus Juozo Ardzijausko 95-asias gimimo metines.
Poetas gimė Kazlų kaime (Marijampolės rajone, dabar Kazlų Rūdos sav.) ūkininko šeimoje. Mokėsi Krūvelių pradžios mokykloje, vėliau Kazlų Rūdos vidurinėje. Jos nespėjo baigti, nes 1948 metais buvo areštuotas ir nuteistas. Kratos metu saugumas konfiskavo du rankraštinius eilėraščių rinkinius: „Žydint obelims“ ir „Aš mačiau, kaip verkė žemė“. Juozas Ardzijauskas buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio Sibire, penkeriems metams atimtos visos teisės.
Po Stalino mirties Juozas Ardzijauskas buvo paleistas, į Lietuvą grįžo 1953 metais. Išlaikė abitūros egzaminus Pabaltijo geležinkelininkų Kauno vakarinėje vidurinėje mokykloje, per didelius sunkumus įstojo į Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių, kurį baigė 1963 metais, dirbo inžinieriumi įvairiose Kauno įmonėse ir rašė eiles.
Pirmieji eilėraščiai spaudoje pasirodė 1988 metais. Poetas išleido tris eilėraščių rinkinius: „Tau, Tėvyne“ (1989), „Vilties erškėtis“ (1994) ir „Vakarės skliaute“ (1998).
Renginio metu skambėję Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijos dramos būrelio „Pakeleiviai“ skaitomos Juozo Ardzijausko eilės, dainų, parašytų pagal jo žodžius įrašai, vaizdo įrašai iš poeto gimtojo kaimo, leido susirinkusiems pajusti, kad Lietuva, kurią nepaprastai mylėjo ir gražiai apdainavo kraštietis Juozas Ardzijauskas, yra viena ir tik mes ją galime išsaugoti, nepamiršti skaudžios praeities ir neleisti, kad tai vėl pasikartotų.
