Ką šalies mokyklos turi daryti, kad visi joje besimokantys vaikai – ir tie, kurie turi individualių poreikių, ir jų bendraklasiai – galėtų pilnavertiškai mokytis kartu vienoje klasėje, darydami individualią pažangą pagal savo turimą potencialą?
Anot Linos Miltenienės, VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos, specialiosios pedagogikos) bakalauro programos vadovės ir docentės, tai dilema, kurią ne vienerius metus sprendžia ir mokyklų, ir savivaldybių vadovai, ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, drauge ieškodami pačių efektyviausių pagalbos modelių ir sprendimo būdų.
Problema ta, kad šiandien pagalbos prieinamumo lygis visiems vaikams šalies ugdymo įstaigose yra labai skirtingas, t.y. mokyklos stipriai skiriasi viena nuo kitos pagal savo įtraukiojo ugdymo kultūrą ir praktiką, turimus pagalbos specialistų išteklius. Jei vienose sistema veikia gana efektyviai ir sustyguotai, vaikai sulaukia reikiamos pagalbos, tai kitose pagalbos sistemos nėra arba tik pradedama ja rūpintis – per 30 metų dalis mokyklų nepadarė nieko, nors turėjo tokias pačias galimybes.
Jie turi didesnę riziką nesulaukti pagalbos
Įtraukusis ugdymas yra apie įvairius besimokančiųjų poreikius, jų pažinimą bei siekį užtikrinti kokybišką ugdymąsi kiekvienam vaikui, nepaisant poreikių įvairovės ir vengiant bet kokios diskriminacijos. Visgi Lietuvoje gan ilgą laiką įtraukusis ugdymas buvo suprantamas siaurąja prasme: jis sietas tik su kažkuria viena besimokančiųjų grupe, dažniausiai – vaikais, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalios ar sutrikimų.
Išgirdę sąvoką įtraukusis ugdymas mes tarsi automatiškai susiejame, kad bus kalbama apie vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių.
„Iš tiesų įtraukusis ugdymas yra ne tik apie šiuos vaikus, bet apie mus visus kartu, nuolatinį mokymąsi būti, gyventi, mokytis drauge, nepaisant jokių individualių skirtumų. Ir nors įtraukiojo ugdymo šiuolaikinė plačioji samprata skatina mus matyti didesnę poreikių įvairovę, skatina personalizuotą požiūrį ir įvairių poreikių aprėptį, visgi taip nutinka, kad kai kurios asmenų grupės, kalbant apie įtraukties procesus, minimos dažniau, joms skiriama daugiau dėmesio. Tai yra susiję su tam tikrų grupių asmenų didesniu pažeidžiamumu ir didesne rizika būti diskriminuojamiems, nesulaukti pagalbos, pavyzdžiui, dėl finansų stokos, arba didesne rizika būti atstumtam arba tapti patyčių objektu dėl turimų individualių, labai skirtingų poreikių, kurie kitiems yra mažai pažįstami ar sunkiai suprantami“, – sako VDU docentė L. Miltenienė.
Tarp didesnį pažeidžiamumą turinčių asmenų ji įvardija vaikus, kurie turi negalių, sutrikimų, kurių individualūs poreikiai yra didesni nei kitų. Didesnę riziką patiria ir tie vaikai, kurie auga šeimose, patiriančiose socialinių-ekonominių sunkumų, atvyksta iš kitos šalies, kultūros ir pan.
Paklausta, kodėl Lietuvoje visgi tiek daug kalbame būtent apie vaikus, turinčius individualių arba specialiųjų ugdymosi poreikių, L. Miltenienė sako, kad viena galimų priežasčių yra ilgai vyravusi siauroji įtraukiojo ugdymo samprata. Kita priežastis – jog tai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų grupių, t.y. vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalių ar sutrikimų. Deja, jų poreikiai ne visada tinkamai tenkinami. Kartais tai lemia finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kompetencijos stoka, o kartais tiesiog likęs stereotipinis diskriminacinis požiūris, kad vaiko sutrikimas ar negalia yra svarus argumentas, leidžiantis vaiką atskirti nuo bendraamžių ir nukreipti mokytis specialiojoje mokykloje ar specialiojoje klasėje. Bet tiesa yra ta, kad vieta, kur mokosi vaikas, pati savaime neužtikrina nei ugdymo kokybės, nei pagalbos veiksmingumo. Daug svarbesni yra kiti veiksniai, tai yra orumo jausmas, dalyvavimas, efektyvios didaktinės strategijos, galimybė plėtoti savo individualias galias ir gebėjimus, personalizuotas požiūris. Ir nė vienas iš jų nėra susijęs tik su viena konkrečia ugdymo aplinka.
Efektyvi pagalbos sistema – įtraukiojo ugdymo sėkmės veiksnys
Kai kalbame apie įtraukųjį ugdymą, neatsiejama mūsų diskusijos dalis yra pagalbos įvairovei sistema. Būtent gerai veikianti ir efektyvi pagalbos įvairovei sistema yra viena iš įtraukiojo ugdymo sėkmės sąlygų.
„Visi mes galime turėti individualių poreikių, tik jų dydis gali būti nevienodas. Bet kuriam iš mūsų viename ar kitame gyvenimo, mokymosi etape gali prireikti pagalbos. Vieniems vaikams, atsidūrusiems tokioje situacijoje, užteks draugų ar mokytojo pritaikytų sprendimų ir pagalbos, o kitų poreikis pagalbai gali būti didesnis“, – akcentuoja docentė.
Anot pašnekovės, kai kalbame apie įtraukties procesus ugdymo įstaigose ir pagalbos sistemą, turime mąstyti sistemiškai – galvoti ne tik apie pavienius švietimo pagalbos specialistus, bet žvelgti plačiau, įsivertinant, kokius materialinius ir žmogiškuosius išteklius turime, ko neturime ir kaip tai galima panaudoti, kad laiku pastebėtume tuos, kurie susiduria su sunkumais, mokymosi kliūtimis ir jas pašalintume arba padėtume tas kliūtis įveikti.
Atsakyti į klausimą, kaip pagalbos sistema galėtų veikti efektyviau ir kaip tuos turimus išteklius panaudoti vaikų sėkmei, gali padėti daugiapakopės pagalbos sistemos principų supratimas. Remiantis šia koncepcija, pirmiausiai svarbu pasirūpinti kasdiene mokymosi pagalba mokiniams, t.y. tinkamai organizuoti pirmojo lygmens pagalbą. Mokymosi (arba pirmojo lygmens) pagalba yra kasdienė pedagoginė pagalba, kurią didžiausia apimtimi teikia mokytojas (bendradarbiaudamas su mokiniais, tėvais, pagalbos specialistais) visiems klasės vaikams kiekvieną pamoką, kiekvieną dieną. Mokytojas stebi mokinio individualią pažangą, čia ir dabar teikia jam grįžtamąjį ryšį, pastebi jo sunkumus, į juos reaguoja, diferencijuoja užduotis ir jas adaptuoja, taiko universalų dizainą mokymuisi ar kitas efektyvaus mokymosi strategijas ir pan. Kokybiškai teikiama pirmojo lygmens pagalba turėtų užtikrinti sėkmingą mokymąsi 90 proc. vaikų. Kitai daliai vaikų tokios pagalbos gali neužtekti, todėl būtina pasirūpinti, kad mokykla turėtų įvairių specializacijų pagalbos specialistus (psichologą, socialinį pedagogą, logopedą, specialųjį pedagogą ir kt.), kurie galėtų suteikti labiau individualizuotą pagalbą mokiniams, turintiems ypatingesnių poreikių ir didesnį negu įprasta poreikį pagalbai, taip pat reikalingas konsultacijas mokytojams, tėvams labai specifiniais su vaiko ypatingumu susijusiais klausimais.
Prisideda kuriant geresnę kultūrą mokykloje
VDU mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, kurie grindžiami įtraukiojo ugdymo koncepcija. Tokie tyrimai paprastai reikalauja sisteminio požiūrio, yra kompleksiški ir daugiamačiai. Viename iš tokių tyrimų buvo detaliau analizuojama tiek bendrai mokymosi pagalbos, tiek specialistų pagalbos veiksmingumas, pagalbos poveikis mokyklos funkcionavimui.
Efektyvi pagalbos sistema, pasak L. Miltenienės ne tik padeda mokiniams, bet ir paskatina svarbius pokyčius organizacijoje.
„VDU mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad tinkamai veikianti švietimo pagalbos sistema, kai ugdymo įstaigoje dirba skirtingi švietimo pagalbos specialistai – psichologas, socialinis pedagogas, logopedas, specialusis pedagogas, veikia pilna vaiko gerovės komisija, kuri dirba efektyviai ir komandiškai – daro didelį teigiamą poveikį visai ugdymo įstaigos bendruomenei, jos tolerancijai ir požiūriui į įvairovę, – akcentuoja pašnekovė. – Tai prisideda kuriant geresnę kultūrą mokykloje: mokyklos bendruomenė atviriau priima mokinių įvairovę, mokinius, turinčius individualių poreikių, labiau linkę jiems padėti“.
Mokinių apklausa rodo, kad patys mokiniai, kurie gauna šių atskirų pagalbos specialistų – psichologo, socialinio pedagogo, logopedo – pagalbą, ją vertina kaip veiksmingą. Šių specialistų pagalba vaikams tampa tam tikru apsaugos veiksniu, t.y. saugo juos nuo įvairių rizikų, tokių kaip patyčios, lemia palankesnį mokyklos kultūros ir pagalbos vertinimą.
Deja, bet negaunančių šią pagalbą vaikų mokyklose vis dar yra nemažai. Dalis mūsų šalies mokyklų neturi specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo, taigi dalis vaikų pagalbos nesulaukia. Pagalbos specialistų nebuvimas dar labiau apsunkina šių vaikų ugdymosi situaciją, bet ne tik jų – daug praranda ir visa mokyklos bendruomenė. Tyrimai rodo, kad tose mokyklose, kuriose šių specialistų iš dalies trūksta arba visai nėra, dažniau vyrauja diskriminacinė kultūra.
Dar viena pažeidžiamųjų grupė
„Atlikti tyrimai išryškino dar vieną skaudulį – mokinių, kurių akademiniai pasiekimai yra žemi, t.y. kurie mokosi silpnai arba patenkinamai, gaudami penketukus-šešetukus, pažeidžiamumą ir pagalbos jiems stoką. Tai rodo, kad dėmesio trūksta ne tik specialistų teikiamai pagalbai, jos prieinamumui, bet ir bendrai visai mokymosi pagalbos sistemai, kurios kokybė itin svarbi mokymosi sunkumų patiriantiems vaikams.
Įdomu tai, kad ši grupė vaikų, lyginant su geriau besimokančiaisiais ir tais, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir gauna specialistų pagalbą, prasčiau vertina bendrai visą mokymosi pagalbos situaciją. Silpnai besimokantys vaikai nurodė per mažai sulaukiantys mokytojų ir bendraamžių pagalbos, jie dažniau patiria patyčias ir diskriminaciją. Jie prasčiausiai iš visų vaikų grupių vertina bendrą pagalbos kultūrą mokykloje ir visą pagalbos veiksmingumą“, – pasakoja VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos, specialiosios pedagogikos) bakalauro programos vadovė.
„Atlikti tyrimai parodė galimas veikimo kryptis. Mes visą pagalbos įvairovei sistemą turime matyti sistemiškai, kaip vieną vienetą, o ne kaip atskirą mokytojo pagalbą klasėje ar švietimo specialisto pagalbą. Ir jeigu mums atrodo, kad užtenka to, jog specialusis pedagogas padirbėtų su mokiniu vieną ar du kartus per savaitę ir tas vaikas pradės geriau mokytis, tai klystame, nes greičiausiai nepradės.
Kad skirtingo lygmens pagalba būtų veiksminga, būtinas bendradarbiavimas ir ieškojimas formų, kaip galėtume daugiau dirbti drauge. Reikia komandinio kalbėjimosi apie tai, kokie yra vaiko poreikiai, kokios pagalbos formos dirbant su juo būtų efektyviausios. Galbūt pagalbos specialistai gali dalį laiko savo pagalbą teikti klasėje, dirbdami kartu su mokytoju, tokiu būdu padidėtų bendrai pagalbos prieinamumas ir silpniau besimokantiems vaikams, tačiau neturintiems nustatytų specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai didelė ir nelengva užduotis mokykloms – ieškoti įvairių kompetencijų sinergijos ir tinkamiausio pagalbos modelio savo įstaigoje“, – įsitikinusi L. Miltenienė.
Renkasi tvirtai vertybiškai apsisprendę žmonės
Šiandien viena iš aktualių problemų, keliančių itin aistringas diskusijas švietimo bendruomenėje, anot pašnekovės, yra tai, kad nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. visos mokyklos įpareigojamos užtikrinti vaiko poreikius atitinkančią pagalbą, t.y. prisiimti atsakomybę už kiekvieno vaiko ugdymą ir pagalbos jam užtikrinimą. Iki šiol galiojusi teisė mokykloms nepriimti mokinio, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, jei mokykla neturi reikalingų specialistų, nulėmė tai, kad šiandien mokyklos yra labai skirtinguose įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo etapuose ir stipriai skiriasi viena nuo kitos pagal savo įtraukiojo ugdymo kultūrą ir praktiką.
„Visos mokyklos veikia jau 30 metų tame pačiame švietimo politikos kontekste. Kai kurios mokyklos įtraukiojo ugdymo tikslų siekė nuosekliai, būrė pagalbos specialistų komandas, turi pilnas vaiko gerovės komisijas, kuriose dirba visi pagalbos specialistai, tačiau kai kurios mokyklos neturi nei vieno pagalbos specialisto arba turi vos vieną ar kelis. Dalis mokyklų per tuos 30 metų nepadarė nieko, nors turėjo tokias pačias galimybes. Šiandien, aktualizavus įtraukiojo ugdymo tikslus, stebimos didelės mokyklų pastangos tobulinti pagalbos sistemą, tačiau susiduriama ir su dideliu pagalbos specialistų trūkumu. Norėtųsi tikėti, kad 2024 m. rugsėjo 1-oji bus ne kažko labai naujo, o naujos kokybės pradžia“, – viliasi docentė.
Vilties dėl svarbių pokyčių teikia ir tai, kad pastaraisiais metais besirenkančiųjų specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas daugėja. Į šias studijas ateina ir ką tik mokyklas pabaigę jaunuoliai, ir brandą pasiekę žmonės, anksčiau baigę kitas studijas, bet supratę, kad tai nebuvo jų kelias – jie atranda save būtent specialiojoje pedagogikoje arba logopedijoje.
„VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje šias studijas įprastai renkasi tvirtai vertybiškai apsisprendę žmonės, pripažįstantys asmens individualumą, neabejingi vaikų, turinčių sutrikimų ar negalių poreikiams. Jiems svarbu atstovauti šių vaikų interesams ir prisidėti prie jų ugdymosi sėkmės. Kai kurie studentai yra labai brandūs ir jau studijų pradžioje geba tai įvardyti patys, pagrįsdami savo motyvaciją rinktis šias studijas, kiti tiesiog turi tą jausmą, kad nori padėti. Žodis „padėti“ juos veda į priekį – jie supranta, kad yra iš tų žmonių, kuriems patinka padėti kitiems. Ir jie šias bei kitas, pamatinėmis žmogaus teisėmis grįstas, vertybes dažnai atranda ar tvirčiau supranta studijuodami: jau po pirmųjų metų dažnas iš jų pajaučia, kad yra ten, kur turi būti, ir daro tai, ką visada norėjo daryti“, – sako L. Miltenienė.
