Kapsuko Fasavimo-pakavimo automatų specialaus konstravimo biuro (SKB) automatų laboratorija buvo įkurta 1962 metais. Pirmuoju laboratorijos vedėju pradėjo dirbti Leonardas Baltrukonis. Jis čia darbavosi iki1974 metų balandžio mėnesio, sukurdamas tvirtus laboratorijos veiklos pamatus. Ši veikla jį labai domino, jo dėmesio netrūko nė vienai laboratorijos tarnybai. Pradėjo dirbti turėdamas vos 6 darbuotojus, o 1974 metais laboratorijoje jau dirbo 17 žmonių. Nuo 1975 metų iki 1988 metų laboratorijai vadovavo Jonas Augustaitis.
Pagrindinės laboratorijos darbo kryptys buvo:
- Elektrinės ir pneumatinės fasavimo-pakavimo automatų dalies projektavimas ir šių schemų montavimas bandomajame pavyzdyje.
- Automatų bandomųjų pavyzdžių diegimas į gamybą.
- Įrenginių patikimumo ir ilgaamžiškumo nustatymas.
- Pakavimo medžiagų tyrimai ir eksperimentų atlikimas.
Visų SKB kuriamų fasavimo-pakavimo automatų elektrinės dalies projektavimo darbus nuo pat 1962 metų atlikdavo projekto vyr konstruktorius Vytautas Bartininkas. 1954 metais Kauno Politechnikos Institutą (KPI) baigęs inžinierius-elektrikas buvo tiek teoriškai, tiek praktiškai puikiai pasiruošęs specialistas, išsiskiriantis savo pedantišku (gerąja prasme) požiūriu į atliekamą darbą. Montažinių schemų brėžinius braižė Lina Tribytė. Elektrinės dalies projektus konkrečiame automato bandomajame pavyzdyje įgyvendindavo laboratorijoje dirbantys elektrikai-montuotojai Justinas Miliūnas, Balys Kardelis. Neilgai prie šių darbų yra dirbę Vincas Vaičiūnas, Viktoras Vilkas.
Kartu su Bartininku projektuojant elektrinę dalį dirbo vadovaujantysis konstruktorius Antanas Poniškaitis. 1970 metais baigęs Vilniaus Inžinerinio Statybos Instituto (VISI) radijo aparatūros specialybę, SKB jis pradėjo dirbti 1973 metais. Kai netrukus SKB kuriamų automatų valdymo schemose buvo pradėti naudoti diskretiniai mikroelektronikos elementai, Antanas ir buvo pirmasis pradėjęs šį darbą. Jis paruošė grupinio sudėjimo automatų M6-AUM (4 automatų gama), dešrų pjaustymo, įpakavimo ir svėrimo linijos M6-FUF, briketų grupinio sudėjimo M6-AUZ valdymo schemas su šiais elementais. 1986 metais už linijoje M6-FUF įdiegtas pažangias technines naujoves buvo apdovanotas Maskvos visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medaliu. Tik po 1984 metų SKB įsikūrus savo naujose patalpose ir atsiradus galimybei išplėsti veiklą, į darbą buvo priimti elektronikos specialistai Petras Ruika, Kęstutis Pridotkas, Raimundas Talatkelpša bei inžinierius-elektrikas Romas Abramavičius. Perspektyvoje buvo numatytas platus elektronikos panaudojimas.
Pneumatinę SKB kuriamų automatų dalį pradžioje projektuodavo patys konstruktoriai. 1970 metais SKB įsidarbina pneumatikos įrenginių specialistė Raisa Avdiejeva ir labai sėkmingai vadovauja šiam darbui. Konstruktoriams reikėdavo tik susiderinti su ja automato technologinių mechanizmų principinį veikimą. Konsultuojantis su ja iškilę neaiškumai sklandžiai išsispręsdavo. Raisa buvo labai taktiška, intelektuali, bendradarbių gerbiama.
Ypatingai svarbi ir atsakinga laboratorijos darbuotojų vykdoma veikla – automato bandomojo pavyzdžio ruošimas gamykliniams ir tarpžinybiniams bandymams ir jo įdiegimas į gamybą. Šį darbą atliekantys žmonės buvo vaizdžiai tituluojami „paleidėjais“. Kitaip jų nei SKB, nei maisto pramonės automatų gamykloje (MPAG) nevadindavo. Šiai tarnybai ilgus metus vadovavo Stefanija Surdokaitė. Tai buvo stipraus charakterio ir tvirtus principus turinti asmenybė. Labai gabi tiksliųjų mokslų atstovė, turinti du aukštojo mokslo diplomus (Vilniaus Pedagoginio Instituto matematikos-fizikos fak. ir KPI mašinų gamybos fak.) Jos ryžtingas būdas itin tiko šioje tarnyboje, nes reikėdavo įveikti daugybę barjerų derinant bandymų programas, gaunant dešimtis reikalingų leidimų ir kitų dokumentų.
Šioje tarnyboje ilgai dirbo ir vyresnysis inžinierius Gediminas Stalioraitis. SKB Gediminas pradėjo dirbti 1969 metais eksperimentiniame ceche elektriko pareigose. 1973 metais pabaigęs Kapsuko Vakarinį mechanikos technikumą, jau kaip vyresnysis inžinierius buvo paskirtas į automatų laboratoriją. Jis buvo vertinamas kaip sumanus, pareigingas darbuotojas. Esant reikalui savarankiškai paruošdavo netgi bandymų programą .Ją reikėdavo patvirtinti Maskvoje dar prieš bandymų atlikimą. Programoje reikėjo suderinti bandymų vietos paskyrimą, komisijos narių patvirtinimą ir eilę kitų klausimų. Jam priklausė ir dokumentų paruošimas atliekant bandomo automato įvairius techninius matavimus, tokius kaip triukšmas, vibracija, variklio naudojamo galingumo pagrindimas ir kt.
Išskirtinis šios tarnybos darbuotojas – elektriku dirbęs Balys Kardelis. Tai buvo pareigingas, sumanus, darbe randantis išeitį kebliausiose situacijose, esant reikalui sugebantis apginti SKB prestižą žmogus. Komandiruotėse ilgų kelionių metu užsimezgusiuose pokalbiuose jis priblokšdavo pašnekovus savo išprusimu ir sugebėjimu iš esmės diskutuoti sudėtingais ir įvairiapusiškais klausimais. Bendrakeleiviai, o tai dažniausiai būdavo mūsų vadovaujantys specialistai, sakydavo, kad įdomesnio pašnekovo jie dar neturėję.
„Paleidėjų“ grupėje dirbo ir R. Maršalka, R. Samulaitytė. R. Valukonis.
Kai Stefanija atsisakė vadovauti šiai tarnybai ir perėjo dirbti į MPAG, į jos vietą buvo priimtas Henrikas Bukauskas. Kartu su juo dirbo Nelė Stepanova ir Nijolė Žiginskaitė-Botyrienė, vėliau čia darbavosi Birutė Pečiulienė, Alma Žutautaitė, Pranas Klimavičius.
Dar viena laboratorijos tarnyba – automatų patikimumo ir ilgaamžiškumo nustatymas. Jai vadovavo Ramutis Bernota, joje dirbo Tania Pochlebajeva ir Irina Titova, kurios betarpiškai dalyvaudavo atliekant matavimus ir braižydavo jų schemas ir grafikus. Kai R. Bernotą pervedė dirbti į SKB planavimo skyrių, šią tarnybą perėmė Gediminas Stalioraitis. Jam tekdavo patalkinti ir MPAG atliekant triukšmo ir vibracijos matavimus, o kai buvo įvestas privalomas šių rodiklių matavimas serijiniams automatams, šiam darbui prie Gedimino dirbdamas pasiruošė gamyklos darbuotojas Šerepka.
Kruopščiausių darbo įgūdžių reikėjo pakavimo medžiagų tyrimų ir eksperimentavimo grupės vadovaujančiajai konstruktorei Juditai Žiurinskaitei, įsidarbinusiai SKB 1961 metais. Ji buvo baigusi VPI matematikos-fizikos fakultetą. Pradėjus dirbti SKB jai teko su kitais matematikais persikvalifikuoti, įgyjant teorinių mechanikos žinių. Keletą metų padirbėjusi konstruktore ir lygiagrečiai įgijusi dar vieną aukštojo mokslo diplomą (KPI mašinų gamybos fakultete) Judita perėjo dirbti į automatų laboratoriją. Pretekstas šiam žingsniui atsirado, kai SKB pradėjo kurti pirmuosius automatus M6-ORV ir M6-ORD, kurie turėjo termiškai formuoti polimerinę tarą ir fasuoti produktą . Čia SKB veikloje atsirado nauja niša – reikėjo tyrinėti dar tik pradėtas Tarybų Sąjungoje gaminti polimerines plėveles, nes žinių apie jų savybes nebuvo, o naudoti importines ir ten ištyrinėtas medžiagas mums neleido, nes buvo per brangu.1963 metais pas mus naujiena buvo netgi polietilenas. Apie 1965 metus jau atsirado polistirolas ir polivinilchloridas. Nuo jų ir prasidėjo Juditos tiriamieji darbai.
Pirmiausia, laboratorijoje buvo sumontuotas universalus stendas, kuriame buvo galima eksperimentuoti atliekant plėvelės gilųjį tempimą karštuoju būdu taip suformuojant indelį. Šie eksperimentai būdavo atliekami konstruojant kiekvieną terminio formavimo būdu dirbantį automatą. Šie duomenys konstruktoriams buvo nepaprastai svarbūs. Eksperimentai buvo priskiriami moksliniams tiriamiesiems darbams ir SKB tematiniam plane būdavo įrašomi atskira eilute. Kartu su Judita šiuos darbus vykdė Arvydas Jaškevičius, kruopštus ir itin pareigingas darbuotojas, taip pat puikus matematikos žinovas. Prie šių eksperimentų teko dirbti ir B. Liubinskaitei, M. Židonienei, esant reikalui prisijungdavo ir R. Bieliauskienė, L. Tribytė, O. Kaplina. Šaltkalvišką pagalbą prie stendo visada teikdavo laboratorijoje dirbantis Sigizmundas Freilichas.
Teko Juditai eksperimentuoti sprendžiant ir polietileno plėvelės suvirinimo klausimus bei patyrinėti termiškai susitraukiančią plėvelę. Turėjo žinių ir apie polipropileną, krechaloną, saraną.
Dalyvaudavo Judita ir mokslinėse konferencijose, kur būdavo aptariami naujų fasavimo automatų kūrimo bei šiuolaikinių pakavimo medžiagų panaudojimo klausimai. 1980 metais Judita ir vyr. projekto konstruktorius Eugenijus Zygmanta skaitė pranešimus respublikinėje konferencijoje Vilniuje. Apie SKB atliktų eksperimentų rezultatus Judita darė pranešimus ir sąjunginėse konferencijose Klaipėdoje ir Kaliningrade (buv. Karaliaučiuje). Keletą pranešimų perskaitė KPI įpakavimo automatų mokslinio tyrimo laboratorijoje.
Dabar pakalbinta Judita labai pagarbiai atsiliepia apie laboratorijos vedėją Leonardą Baltrukonį, kuris, anot jos, buvo kaip reta logiškai mąstantis inžinierius, labai besidomintis vykdomais darbais, padedantis naudingais patarimais. Gražiai atsiliepia ir apie vėliau dirbusį vedėją Joną Augustaitį. Džiaugiasi, kad jai taip sėkmingai pavyko pasirinkti įdomaus ir naudingo darbo kryptį ir kad aplinkui buvo labai geranoriški bendradarbiai.
Apie laboratorijos struktūrinius pertvarkymus nuo 1988 m. iki privatizavimo 1992 m. duomenų nepavyko rasti, o ir tradicinės 1989 m. (SKB 30-metis) laboratorijos darbuotojų nuotraukos taip pat nėra…
Liusė Sakalauskaitė, SKB patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
