Rašant apie SKB struktūrą sudarančias tarnybas dar reikia paminėti technologų skyrių, vyr. mechaniko tarnybą ir trumpai dirbusią automatinio projektavimo grupę.
Nuo 1960 m. besikuriančiam technologų skyriui vadovavo K. Miliauskas. Skyriui išaugus iki 20 darbuotojų, jam vadovauti paskiriamas E. Ivanauskas ir jis dirba iki 1965 m., kol paskiriamas dirbti pirmojo konstravimo skyriaus vedėju. 1965 m. liepos mėn. skyrius pavadinamas gamybos aptarnavimo skyriumi (GAS), o jam vadovauti paskiriamas A. Samuolis. Skyriaus pagrindinė funkcija – technologinės įrangos konstravimas ir kai kurių technologinių dokumentų ruošimas. Skyrius išsiplečia iki 25-30 darbuotojų, didžioji jų dauguma jau įgiję nemažą SKB darbo patirtį, išaugusi jų kvalifikacija, tarp jų daug gerų specialistų. Ir štai po 3 metų, 1968 m. kovo mėn., sąjunginės ministerijos (MINLEGPIŠČIAMAŠO) nurodymu visas GAS skyrius pervedamas į Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklą (MPAG). Tokio skaičiaus specialistų netekimas – labai skaudus smūgis dar ne taip seniai dirbančiam SKB, kai nuolat vis dar ieškoma darbuotojų įstaigos plėtimuisi.
Šio perkelto skyriaus pagrindu MPAG sukuriamas vyriausiojo konstruktoriaus skyrius, kuriam vadovauja Česlovas Budrevičius. Jo pavaduotoju nuo 1976 m. dirba Rimas Vosylius, kuris 1985 m. tampa MPAG vyriausiuoju konstruktorium ir dirba juo iki 2008 m.
Žinantiems šią situaciją nė kiek nekeista, kad dauguma miesto visuomenės ir netgi tuometės spaudos atstovų parašydavo, kad automatus konstruoja gamyklos konstruktoriai…O dar ir faktas, kad SKB nuomojamos patalpos buvo po MPAG stogu, tik dar labiau sustiprindavo šią nuomonę…
Taigi nuo 1968 m. SKB reikalingą technologinę dokumentaciją ruošia kiekvienas konstravimo skyrius savo jėgomis, nors tai labai apsunkina jų veiklą, nes jie atitraukiami nuo tiesioginio darbo. SKB viršininkas V. Mickevičius ieško išeities šios problemos sprendimui Jam pavyksta Maskvoje ministerijoje įrodyti būtinybę steigti technologų skyrių ir gauti tam finansavimą.
1975 m. birželio mėn. pradeda dirbti naujas SKB technologų skyrius, kuriam vadovauja Petras Švirinas. Skyriaus paskirtis – ruošti automatų bandomųjų pavyzdžių technologinę dokumentaciją ir tikrinti technologiškumą. Jų ruošiami dokumentai – tai technologinės kortelės, ruošinių ir medžiagų suvestinės, galvaninio ir terminio apdirbimo suvestinės, atliekamų technologinių operacijų darbo imlumo skaičiuotės.
Labai atsakingas ir gana sudėtingas darbas buvo mūsų kuriamų įrenginių būsimos gamybos technologinių galimybių suderinimas su MPAG technologais. Šiame rašinių cikle jau kelintą kartą akcentuojame, kad mūsų konstruktoriai galėjo sukonstruoti ir aukšto techninio lygio įrenginius, tačiau turėjo prisitaikyti prie gamintojo techninių galimybių. Gamykla serijinėje gamyboje dažnai to atlikti negalėjo ir, žinoma, čia ne jų kaltė. Trūko kokybiškų rūšių metalo, trūko kompaktiškų, vakarų pasaulyje jau naudojamų, komplektuojančių gaminių, trūko įrankių, staklių, kuriomis dirbant būtų galima pasiekti konstruktoriaus nurodytą tikslumą ar aukštą paviršiaus švarumo klasę. Taigi, reikėjo suderinti SKB interesus ir MPAG galimybes.
Šį derinimą SKB technologų skyriuje buvo pavesta vykdyti inžinieriui-mechanikui Romui Uckui. Vykstant techninės dokumentacijos perdavimui gamyklai, R. Uckus atsidurdavo tarsi tarp dviejų kariaujančių pusių – vienoje pusėje SKB „reikia“, kitoje – MPAG „negalime“. Jis buvo tarsi koordinatorius, kuris privalėjo konflikto atveju rasti kompromisą – gamybos juk nenutrauksi. Svarbesniais atvejais šioje situacijoje kartais kaip arbitras, kartais kaip ieškovas įsijungdavo ir projekto vyr. konstruktorius. Ypatingesniais atvejais tekdavo sudalyvauti SKB ir MPAG vyriausiems specialistams. Kompromisas reiškė tik viena – kentės gaminio kokybė, bet ją prarasti reikia minimaliai. Romui tekdavo įsigilinti į metalo apdirbimo technologines ypatybes bei daugybę su tuo susijusių klausimų. Jis su didžiausiu susidomėjimu sekė naujausią techninę literatūrą, daug laiko praleisdavo techninėje bibliotekoje (beje, MPAG nuo 1962 m. buvo atidarytas Lietuvos Techninės bibliotekos Kapsuko filialas, kuris būdavo tik didžiuosiuose respublikos miestuose).
Su didžiausia kantrybe Romas dirbo šį darbą apie 10 metų. Kai iš darbo SKB išėjo skyriaus vedėjas P. Švirinas, R. Uckui greta savo vykdomų pareigų keletą metų teko dirbti ir technologų skyriaus vedėju, kol į šias pareigas buvo paskirtas V. Pavilionis.
Deja, apie Romą Uckų jau reikia sakyti „buvo“. Lygiai prieš metus su juo atsisveikinome palydėdami į amžinybę…
Šio skyriaus darbuotojų tarpe negalime išskirti kažkokių lyderių. Jie visi dirbo ramiai, pareigingai, darbo jiems niekada netrūko, nes per jų rankas pereidavo kiekviena originali automato detalė, kurios technologinės kortelės jau laukė cechas, todėl tekdavo ir paskubėti. Dažniausiai su cecho technologais pasitarti užsukdavo A. Dūdonis, J. Narkūnas. Išlikusios nuotraukos primena, kad technologais dirbo ir E. Girlevičius, V. Arminas , P. Rauluševičius, I. Lipinskienė, V. Pivovarova, R. Liulytė, T. Naruševič.
Šiame skyriuje dirbo ir Genovaitė Naidzinavičienė – antros kategorijos konstruktorė, kuri projektuodavo medinę transportinę tarą pagamintiems automatams.
Kaip ir kiekviename skyriuje būdavo įdomių žmonių, taip ir technologai turėjo savo išskirtinę asmenybę – tai Albinas Dūdonis. Nepaprastai kuklus, tylus žmogus, turėjęs savo meilės idealą, bet nesulaukęs atsako ir vienišas praleidęs gyvenimą. Nuo pat jaunystės jis rašė lyrinius eilėraščius, tačiau jų neskelbė, nesiviešino, nors jie buvo prasmingi ir brandūs. Praūžus gyvenimo audroms, jis ryžtasi 1996 m. išleisti savo poezijos knygelę, pavadinęs ją „Laiko pėdsakai“. Knygelės gale įdėta 20 eilėraščių vertimų, atliktų paties Albino Dūdonio, kurių autoriai Šekspyras, Blokas, Moras, Belmontas ir kt. Nepaprastai pastabus, turintis ir humoro jausmą, jis sukūrė nemažai kupletų ir humoristinių eilėraščių apie SKB ir MPAG žmones, kurie ir dabar išlikę bendradarbių tarpe… Nepaprastai mylėjo gamtą – važiuodavo pats vienas laistyti prie Marijampolės Šešupės marių pasodintų parko medelių…Gyveno labai asketiškai, materialumas jam neegzistavo.
Nauja grupė ir vyr. mechaniko tarnyba
1985 m. perspektyviniuose planuose jau buvo numatyta konstravimo procese panaudoti automatinį projektavimą. SKB viršininkas V. Mickevičius Į Maskvos Kosygino vardo universitetą stažuotis pasiuntė konstruktorių Eugenijų Besasparį. Ten jis dieniniame skyriuje apie 2 metus mokėsi automatinio projektavimo kursuose ir juos sėkmingai baigė.
1987 m. pradėjęs SKB vadovauti E. Budrevičius, įgyvendindamas anksčiau numatytus planus, įkuria automatinio projektavimo grupę, kurioje įdarbinami E. Besasparis, Birutė Liubinskaitė ir Kęstutis Kačinskas. Grupės vyresniuoju specialistu paskiriamas K. Kačinskas. Jie pradeda dirbti, ruošia kumštelių, krumpliaračių ir kitų tipinių detalių skaičiavimo programėles, kuriomis galėtų naudotis konstruktoriai taupydami laiką. Tačiau gauta kompiuterinė technika dar labai primityvi, grupė turi 2 kompiuterius, kuriems trūksta kompiuterinių priedų, o jiems įsigyti finansavimo jau nėra, nes vykstančios pertvarkos metu SKB patenka į sąjunginę gynybos pramonės ministeriją. Praėjus dar metams šios grupės veikla, kaip ir buvusios SKB automatų laboratorijos, buvo nutraukta. Trys gabūs žmonės čia savo žinių panaudoti negalėjo. E. Besasparis kaip specialistas buvo pakviestas dirbti į VI-ąją vidurinę mokyklą (dabar Sūduvos gimnazija), kuri viena iš pirmųjų pradėjo mokyti kompiuterinio darbo pagrindų. Eugenijaus žinios čia buvo įvertintos.
Po SKB persikėlimo į naujas patalpas įsteigiama dar viena nauja tarnyba – vyr, mechaniko, kuriai vadovavo Petras Pečiulis. Tarnybai priklausė SKB ūkinio aptarnavimo, tiekėjų bei patikimumo ir įdiegimo grupės. Apie pastarąją jau aprašyta 25-je dalyje, o su tiekėjais ir ūkinio aptarnavimo grupe supažindiname tik įdėdami keletą nuotraukų, nes daugiau duomenų neturime.
Liusė Sakalauskaitė – SKB Patentų ir techninės informacijos skyriaus vedėja
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
