Lietuvos dvarų teritorijos visada buvo gausiai apželdintos vešliais medžiais. Tarp medžių kyšodavo aukšti rūmų stogai. Dvarvietės Lietuvoje buvo statomos ant vaizdingų kalvelių arba lygiuose slėniuose. Dažniausiai prie vandens telkinio: upės ar ežero.
Didžioji dalis dvarų įsikūrę netoli miestelių. Jeigu dvaro sodyba būna atokiau nuo miestelio, tai ji visada stovi šalia didelio, pravažiuojamo kelio. Puikiu to pavyzdžiu yra Suvalkijos perlu vadinamo Paežerių dvaro Vilkaviškio rajone dislokacijos vieta.
Vilkaviškio miestas nuo dvaro nutolęs per 3-4 kilometrus. Tačiau patys Paežerių rūmai, kažkada prancūzų turisto įvardinti Versalio rūmų atspindžiu, stūkso šalia tarptautinės reikšmės kelio vedančio į Kaliningradą. O dar anksčiau – prie kelio vedusio į amžinas prūsų žemes. Pagrindinį pravažiuojamą plentą ir rūmus skiria jauki kaštonų alėja. Alėja, kurios pabaigoje žvilgsnis užkliūva už paradinių rūmų vartų.
Už rūmų tyvuliuojantis Paežerių vardu vadinamas ežeras driekiasi kelis kilometrus iki minimo Vilkaviškio miesto. Pats dvaras pavasarį skęsta senų parko medžių pavėsyje. Vėjuotą dieną parko kraštus skalauja ežero bangos. O netoli tyvuliuojančiuose tvenkiniuose turškiasi laukinės antys ir gulbės.
Viename iš tvenkinių – pagrindinė dvarininkų lėbavimo vieta – nedidelė sala. Paežerių parko vandens telkiniuose nardydavo iš Japonijos atvežtos dekoratyvinės vištelės. Plaukiodavo auksinės žuvelės ir karpiai. Netoli vaismedžių sodo driekiasi senosios, šimtamečių liepų alėjos. Jos veda į garsųjį, nuo Smetonos laikmečio žinomą pusiasalį – aukso ragą. Ten vykdavo vilkaviškiečių gegužinės, o vyrai rungdavosi prizinio šaudymo varžytuvėse.
Praeityje dvarų sodybas sudarydavo įvairių pastatų kompleksai. Sodybos kiemą paprastai sudarė reprezentacinės ir ūkinės dalys. Švarioji, puošnioji kiemo dalis koncentravosi vienoje dvaro pusėje, o ūkinė dalis – kitoje.
Dvaras dažniausiai stūkso toliau nuo pagrindinio pravažiuojamo kelio. Plentą ir dvaro teritoriją jungia tankiai susodintų medžių alėja. Tai ilgainiui tapo tarsi dvarų atributas. Alėja svečius visada atvesdavo į dvaro sodybos puošnųjį kiemą. Tai svarbiausia ir labiausiai matoma dvaro pusė. Čia stovi ir gyvenamasis rūmas.
Be gyvenamojo rūmo, puošniame kieme stūkso vijokliais apaugusi oficina – tarnų namai. Šalimais ir pastatas svarbiausiems dvaro ištekliams laikyti – svirnas ir arklidė. Arklidėse buvo laikomi dvarininko pasididžiavimai – žirgai ristūnai. Arklidę buvo mėgstama jungti su ratine, kurioje buvo laikomos karietos, fajetonai ir kiti dvarininko ar svečių švarūs vežimai.
Puošnusis kiemas užimdavo nemažą dvaro gyvenvietės dalį. Tokius kiemus gerai išplanuodavo ir skoningai apželdindavo. Švarusis kiemas buvo stačiakampės, rečiau ovalinės aikštės formos. Kiemo centre žaliavo lygi veja su margaspalviais gėlynais. Šalimais kai kur augdavo vešlūs medžiai ir dekoratyviniai krūmai.
Kone kiekviename dvare prie švariojo kiemo buvo vaismedžių sodas. Sodas, kuris įsijungdavo į netoli siūbuojantį parką. Dažniausiai parkai dvaruose nebuvo labai dideli. Tačiau nepaprastai gražūs savo išplanavimu ir augmenija.
Be liepų, ąžuolų, uosių parkuose sodindavo ir retesnius medžius: kedrus maumedžius, riešutmedžius. Dvarų parkų kompozicijos buvo susijusios su įvairiais vandens telkiniais: tvenkiniais ir kūdromis.
Ne mažiau svarbus buvo ir dvaro ūkinis sektorius. Čia stovėjo pastatai javams, gyvuliams ir jų pašarui laikyti. Tai kluonai, tvartai ir įvairios daržinės. Be to čia laikėsi ir kumetynai. Tokiu būdu kumečiai buvo arčiau jų prižiūrimų gyvulių. Kita vertus dvarininkai nelabai norėjo arti rūmų matyti varganus kumetynus ir jų gyventojus.
Anot šaltinių, kiekviena dvaro sodyba sudarydavo vieningą įvairios paskirties statinių sistemą. Pradedant nuo įvažiavimo alėjos ir paradinių vartų, užbaigiant gyvenamaisiais ir ūkio pastatais, viskas čia buvo vientisa, nedaloma ir glaudžiai susieta.
Tomas Sušinskas
