Senais Pirmosios Respublikos egzistavimo laikais Kriūkų bažnytkaimio Šakių rajone gatvelėmis vaikščiojo religinės sektos nariai. Jų Kriūkuose buvo priskaičiuojama beveik šimtas.
Išskirtiniai katalikų susibūrimai gyvavo Vilniuje, Kaune ir Kriūkuose. Religinės bendruomenės nariai turėjo savo koplyčias. Savo laidojimo vietas. Savus kunigus ir pamokslautojus.
Gausiausias Marijos gyvenimo garbintojų ratelis buvo įsikūręs zanavykų Kriūkų miestelyje. Nuo Marijos vardo kilo ir bendruomenės pavadinimas – marijavitai.
Pasak senųjų tarpukario šaltinių, „Keturiasdešimt keli kilometrai nuo Kauno, kairiajame Nemuno krante stūkso Kriūkų bažnytkaimis. Čia įsikūrusi valsčiaus valdyba, pašto agentūra, pora smulkių prekių parduotuvių ir bažnyčia.
Marijavitams priklausantys maldos namai miestelyje – itin dailus medinis statinys. Bažnytėlė apsodinta medeliais ir paskendusi gėlynuose.
Marijavitų lyderis buvo išskirtinį tikėjimo žodį skleidęs, Žemosios Panemunės šventovėje vikaru dirbęs kunigas Antanas Tulaba. Sulaukęs vietinių gyventojų pritarimo Tulaba pradėjo aktyviai sakyti pamokslus. Kiti katalikų vyskupai išgirdę jo sakomas mintis griežtai pasmerkė naujai užgimstantį judėjimą. Netrukus kunigas Tulaba tapo atskirtas nuo bažnyčios.
Tulaba išvyko į Lenkiją, bet netrukus prieš pirmąjį pasaulinį karą, sugrįžo į Kriūkus. Dar caro okupacijos metais Kriūkuose sakydavo pamokslus lietuvių kalba. Netrukus rusų žandarai pradėjo jį persekioti kaip maištininką. Vietiniai katalikai žiūrėjo į jį kaip į eretiką.
Vėliau kažkokiu būdu Tulaba gavo caro valdžios leidimą ir šalia Kriūkų nusipirko žemės. Pradėjo statyti bažnyčią marijavitams. Bet nei vienas vietinis darbininkas už jokius pinigus nėjo dirbti. Meistrai buvo atvežti iš Lenkijos ir Vilniaus.“
Prasidėjo pirmas pasaulinis karas ir visą bažnyčiai statyti reikalingą medžiagą pasiėmė vokiečiai. Po karo, 1921 m. į Kriūkus ir vėl sugrįžo kunigas Tulaba. Pamaldos naujai iškilusioje šventovėje buvo pradėtos laikyti 1926 m.
Tarpukaryje Kriūkuose gyveno per šimtą marijavitų bendruomenės narių. Kunigas Tulaba Pirmoje Lietuvos Respublikoje dažniausiai gyveno Kaune. Kaip didžiausias dvasinis vadovas važinėdavo po Vilniaus, Kauno ir Kriūkuose buvusias marijavitų grupeles.
Marijavitai negerdavo, nerūkydavo ir nepripažindavo popiežiaus. Visas pamaldas ir mišias laikydavo tik lietuviškai. Jų pamokslautojai neimdavo mokesčių už jokius patarnavimus. Reikalaudavo lygių teisių moterims. O moterys galėjo atlikti ir kunigo vaidmenį.
Jų dvasiniai vadovai dėvėjo ilgus, baltus rūbus. Ant krūtinių buvo išsiuvinėtos monstrancijos. Tarpukario Lietuvoje buvo leidžiami marijavitų laikraščiai.
Apskritai Kriūkai buvo graži ir rami vieta. Daugelis sklypų ir sodybų buvo apsodinti medeliais.
Kunigas Tulaba mirė 1944 metais. Po antrojo pasaulinio karo bendruomenės narių skaičius siekė dvidešimt asmenų. Sovietinė okupacinė valdžia koplyčią uždarė 1956 metais. Jos paskirtis nuolat keitėsi. Vienu metu čia vykdavo jaunimo susibūrimai: skambėjo muzika, vykdavo šokiai.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje, 2005 m. buvę maldos namai buvo sulyginti su žeme.
Tomas Sušinskas
