Šiomis dienomis vilkaviškietis Arvydas Žardinskas baigė sudėti į knygą medžiagą apie Antrojo pasaulinio karo baisumus Vilkaviškyje. Preliminarus knygos pavadinimas – „ 1944 – ųjų Žolinės tragedija. Kaip buvo sugriautas Vilkaviškis“. Knyga atiduota maketuoti, ieškoma lėšų jos leidybai. Nuotraukoje matomas viršelis – paties autoriaus pažaidimų su maketavimo programa rezultatas, tad galutinis jo variantas gali būti kitoks.
-„Medžiagą šiai knygai rinkau daugiau nei dešimt metų. Pradžioje dar negausi medžiaga transformavosi į svetainės „Rytų frontas“ fotografijų galeriją „Vilkaviškis karų audrose“. Vėliau buvo nesėkmingi bandymai eilinėms mūšio metinėms supurpti straipsnį kokiam nors žurnalui. Kai to padaryti nepavyko, aptinkamos mūšio nuotrupos, kaip medaus lašeliai į korį, gulė į stalčių. Diena po dienos, metai po metų turimos medžiagos kiekis grėsmingai augo, mūšio vaizdas, išnirdamas iš tolimos praeities rūko, vis ryškėjo. Ir kai dokumentų, žemėlapių, schemų ir nuotraukų kiekis tapo vos ne perteklinis, nusprendžiau visu tuo gėriu pasidalinti”, – sako autorius.
A. Žardinskas šiame kūrinyje stengiasi atsiriboti nuo vertinimų, pateikia dokumentuose rastus faktus, niekur nematytas fotografijas, žemėlapius. Atsiriboti sunku, nes tuomet žuvo žmonės, buvo sudeginti kaimai, nuo žemės paviršiaus nušluotas visas miestas. Iš buvusių kaimų liko tik viena kita sodyba, bet Vilkaviškis užsigydė žaizdas. Iš viso to būtina pasimokyti, kad mūsų gimtosios žemės vėl neišvagotų apkasų randai, kad vėl iš dangaus nekristų mirtį nešantis krovinys, kad vėl javų laukais nežlegėtų tankų vikšrai ir, kas svarbiausia, kad vėl nežūtų žmonės. Tik labai jau sunkios tos pamokos. Ir ne visi jas išmoksta. Deja…
Siūlome paskaityti vieną šios knygos skyrių ir sulaukti knygos.
Vilkaviškio ligoninės istorija
Senoji Vilkaviškio apskrities ligoninė (pastatas dabartinėje Pietario g. 4) karo metu buvo nukentėjusi, tad pokariu Vilkaviškio ligoninei buvo pasirinktas buvusių žydų senelių namų pastatas.
Pirmojo aukšto kairiajame sparne buvo moterų karalystė. Pro kairėje pusėje esančias duris būsimi tėčiai atlydėdavo būsimas mamytes, pro tas pačias duris tie patys tėčiai drebančiomis rankomis išsinešdavo savo naujagimius. Antrajame aukšte buvo chirurginis skyrius, operacinė.
Ne taip toli, ant kalniuko – ir naujoji Vilkaviškio ligoninė. Bet kas jungia šiuos pastatus?
Šią istoriją papasakojo buvęs Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktorius Juozas Čekanavičius.
Buvo 1976 ar 1977 metai. Į tuometinį partijos komitetą paskambino iš Vilniaus ir pasakė, kad TSRS plano komiteto (jaunesniems skaitytojams – sovietiniais laikais plano komitetas buvo tokia organizacija, kuri skirstydavo lėšas įvairiems projektams) aukštas valdininkas ieško karo metu žuvusio savo tėvo. Pranešime apie žūtį buvo parašyta, kad jo tėvas palaidotas Volkovyske. Paieškos Baltarusijoje esančiame tuo pavadinimu mieste buvo bevaisės, bet kažkam toptelėjo mintis, kad ir Lietuvoje yra miestas panašiu pavadinimu. Vilkaviškio rajono partijos komiteto kažkuris iš sekretorių kreipėsi į vietinį karinį komisariatą, prašydamas patikrinti informaciją. Karininkai atsivertė storą knygą, kur buvo surašyti visi rajone žuvusieji kariai ir rado – Ivanas Ivanovičius Ivanovas, sunkiai sužeistas, mirė nuo žaizdų ligoninėje, palaidotas Vilkaviškio karių kapinėse. Ivanovas iš plano komiteto labai nudžiugo gavęs tokią žinią ir pranešė: “Rytoj atvažiuoju“. Tais laikais (o šiais – taip pat) buvo labai didelis „bardakas“ su įrašais karių kapinėse – dokumentai rodo, kad karys palaidotas, o įrašo plokštėse nėra, arba atvirkščiai – įrašas yra, bet paaiškėja, kad karys palaidotas visai kitur. Ir šiuo atveju buvo taip pat – nors dokumentai rodė, kad tas Ivanovas palaidotas Vilkaviškio karių kapinėse, tačiau atitinkamo įrašo kapinių plokštėse nebuvo. Tuometinio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato meistrai per naktį iškalė lentelę su pavarde ir pritvirtino prie vieno iš antkapių.
Labai laimingas, kad rado savo tėvo kapą ir kad tėvo atminimas yra taip pagerbtas, Ivanovas iš plano komiteto pasakė: „Prašykit ko tik norit“. Tuometiniai rajono vadovai susižvalgė ir pasakė – rajonui naujos ligoninės verkiant reikia. „Bus jums pinigai ligoninei“,– pažadėjo Ivanovas, – „ tik turit per kelis mėnesius „suorganizuoti“ jai projektą“. Nors per tokį trumpą laiką padaryti projektą tais laikais buvo labai sunku, tačiau, per didelius vargus, ši problema buvo išspręsta. Ir pinigai buvo gauti. Tiesa, tam dar reikėjo vieno vizito į Maskvą su portfeliais, kuriuose buvo dūmu kvepiantys ir kliuksintys „papildomi dokumentai“.
Naujoji ligoninė buvo atidaryta 1983 metais, o oficiali versija skelbė – lėšos ligoninės statybai buvo skirtos iš sąjunginės lenininės talkos fondo. Gal ir iš tos „kišenės“ pinigai ligoninės statybai buvo skirti, bet juos „pramušė“ Ivanovas iš plano komiteto.
Iš direktoriaus norėjosi sužinoti daugiau šios istorijos detalių, tačiau dėl garbaus amžiaus ir dėl to, kad nuo minėtų įvykių praėjo gana daug laiko, jis prisiminė tik tiek, kad tas valdininko tėvas buvo sužeistas, mirė ligoninėje ir buvo kažkaip susijęs su tankais.
Net ir šiais visagalio interneto laikais turint tik tokias nedideles užuominas patikrinti minimus faktus yra gana sudėtinga. O jei dar ieškoma Ivano Ivanovičiaus Ivanovo…
Patikrinus Vilkaviškio karių kapinėse palaidotų karių sąrašus randame septynis Ivanovus. Iš jų trys Ivanai Ivanovai, o du – Ivanai Ivanovičiai Ivanovai. Įdomu tai, kad ir abiejų I. I. Ivanovų mirties data beveik ta pati: iš buvusios Tulos srities kilusio ir ėjusio pabūklo taikytojo pareigas seržanto I. I. Ivanovo mirties data rugpjūčio 5 d., iš buvusios Kalinino srities (dabar – Tverės) kilusio ir pabūklo spynininko pareigas ėjusio jaunesniojo seržanto I. I. Ivanovo mirties data – rugpjūčio 6 d. Pirmas sutapimas – jie abu tarnavo tame pačiame 157-osios šaulių divizijos dalinyje, kuris buvo, tegul ir netiesiogiai, bet vis tiek susijęs su tankais, 212-ajame atskirajame prieštankinės artilerijos divizione. Dar vienas sutapimas – abu jie mirė nuo žaizdų. Ir pirminė jų palaidojimo vieta arti viena kitos. Vienas jų buvo palaidotas Stirniškiuose, kitas – Gudeliuose.
Tad galim tik spėlioti apie kurį Ivaną Ivanovičių Ivanovą kalbėjo J. Čekanavičius.
Baigiant šį epizodą dar viena įdomi detalė. 157-osios šaulių divizijos štabo rugpjūčio 6 dienos operatyvinėje suvestinėje be kita ko rašoma, kad divizija tą dieną neteko vienos 45 mm prieštankinės patrankos. Galime daryti prielaidą, kad būtent to pabūklo įguloje spynininko pareigas ėjo Ivanas Ivanovičius Ivanovas.
Kristina Žalnierukynaitė
