Pramogos ant ledo: svarbu atsargumas, o ne drąsa

Dar gerai nespėjęs užsitraukti ledas ant vandens telkinių jau vilioja žiemos pramogų mėgėjus.

Lapkričio 28 d. Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesiai gelbėjo Also ežere įlūžusią moterį, o Mažeikių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai – dvi tvenkinyje įlūžusias mergaites. Apie tai, ką reikėtų  žinoti lipant ant ledo, sutiko papasakoti  20 metų ugniagesio naro kvalifikaciją turintis Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Artūras Petrovas, išgelbėjęs ne vieną gyvybę.

„Vykstant žvejoti ar pramogauti ant ledo, reikėtų galvoti: „Tikrai įlūšiu“, tada viskas bus paprasta ir aišku, ką reikėtų su savimi turėti ir kaip elgtis“, – sako A. Petrovas.

Pasak gelbėtojo, pagrindinė nelaimių vandenyje ir ant ledo priežastis – žmonių neatsargumas. „Dažniausiai tenka gelbėti žvejus, ypač poledinės žūklės mėgėjus, mėgėjus pramogauti ant ledo su slidėmis, pačiūžomis, rogutėmis, keturračiais ar net automobiliais, mėgstančius trumpinti kelią per marias ar ežerą, ypač apsvaigus nuo alkoholio, ir netgi sveikuolius, kurie mėgsta maudytis žiemą. Deja, kartais ir ugniagesiai gelbėtojai jau niekuo nebegali padėti, kartais po kelias dienas ar net savaites tenka ieškoti nuskendusiųjų kūnų.“

A.Petrovas sako, jog pastaruoju metu nelaimių vandenyje mažėja, nes žmonės darosi sąmoningesni: „Žiemą kartu su policijos pareigūnais rengiame reidus ir tikriname ant ledo žvejojančius žvejus. Dabar žvejai dažniausiai dėvi specialius neperšlampamus kostiumus, kurie padeda išsilaikyti ant vandens paviršiaus, turi peikenas, mobiliuosius telefonus, žibintuvėlius. Pramogaujantiems ant ledo ir juo trumpinantiems kelią norėčiau priminti, kad ledas ant vandens telkinio ne visur būna vienodo storio. Yra srovių, sūkurių, auga nendrės. Štai, pavyzdžiui, vienas žmogus buvo nusprendęs nuo Pažaislio pereiti į kitą Kauno marių pusę. 1,5 kilometro nuėjo, o likus 200 metrų iki kranto, įlūžo. Sveiko proto žmones tokia patirtis baugintų, bet išgėrus alkoholio į viską pradedama žiūrėti atsainiai.“

Pamainos vadas pasakojo, jog jiems kovo pabaigoje 3 dienas Lampėdžio ežere teko ieškoti apie 40 metų nuskendusios moters, kuri kiekvieną dieną nuplaukdavo iki povandeninės salos ir atsistodavo. „Kas atsitiko tą lemtingą dieną, nežinia. Gal ji nepataikė ant salos, gal supanikavo, gal sutraukė raumenis…“ – sakė A. Petrovas.

Pasak gelbėtojo, viena iš nelaimių vandenyje priežasčių – savo jėgų pervertinimas: „Jonavos rajone, tvenkinyje, dvi savaites ieškojome jauno vyro, kuris kartu su mergina nusprendė perplaukti tvenkinį. Mergina 10 metų buvo lankiusi plaukimą. Nuplaukus apie 100 m ir likus 20 m iki kranto, vaikinas paniro po vandeniu. Mergina bandė jį gelbėti, bet jis griebė jai už plaukų ir ji, pabijojusi, kad abu nuskęs, išsivadavo iš jo ir nuplaukė iki kranto. Lenktynės baigėsi tragedija. Žuvusiojo artimieji tvirtino, kad vyras net giliau į vandenį bijodavo bristi. Bet romantika ir šampanas, matyt, jam suteikė drąsos…“

Pareigūno nuomone, šliuožti slidėmis ant ledo nėra taip pavojinga kaip čiuožinėti pačiūžomis. „Slidininkai juda pakankamai greitai, kūno masė pasiskirsto ir ne taip smarkiai spaudžia ledą, jie paprastai pasidomi oro sąlygomis ir ledo storiu. Įlūžus su pačiūžomis ar be jų ir panirus po vandeniu, sunku surasti išėjimą, o jeigu dar neša srovė, išsigelbėjimo tikimybė gerokai sumažėja. Žmogus lediniame vandenyje gali išbūti 40-60 minučių. Yra keturios hipotermijos stadijos. Iš pradžių žmogus sušąla, dreba, vėliau judesiai tampa ne tokie koordinuoti, kūnui atšalus iki 28 laipsnių aptemsta sąmonė ir po kurio laiko ištinka klinikinė mirtis“, – teigia gelbėtojas.

Tad norint eiti ant ledo, A. Petrovo teigimu, reikia susirasti porininką, neiti vienam, turėti ryšio priemonę. „O žvejai paprastai vis užmeta akį ir aplinkui – ar viskas gerai jų kolegoms, nes ištikus nelaimei svarbu kuo skubiau informuoti gelbėjimo tarnybas“, – sako jis.

„Standartinių situacijų gelbstint skęstančius nebūna, – sako A. Petrovas. – Tad ir ugniagesiams, norint efektyviai atlikti gelbėjimo darbus, teorinių žinių neužtenka. Tam reikia nuolatos ruoštis ir tobulinti gebėjimus. Todėl tik pradėjus šalti, ugniagesiai pradeda rengti gelbėjimo pratybas ant lūžtančio ledo. Ir ugniagesiui, pirmus kartus įlūžus, nebūna paprasta išsiropšti iš eketės. Kad jaustumeisi tvirtai, tai reikia atlikti dešimtis kartų. Tokie dalykai užgrūdina ir ugniagesius.“

A.Petrovas tuometiniame Kūno kultūros universitete yra baigęs plaukimo trenerio ir kūno kultūros mokytojo specialybę. Šiuo metu jis Lietuvos sporto universitete veda seminarus ir būsimiesiems plaukimo treneriams.