Kalvoje apaugusioje šimtametėmis liepomis ir ąžuolais paskendę stovi raudoni rūmai. Iš vienos miestelio pusės teka Nemunas, o kitoje – žalią lanką pjaunantis Nevėžis. Žavingi šių upių krantai, statūs šlaitai ir skardžiai supa gražų Raudondvario miestelį. Tai viena iš seniausių Kauno rajono gyvenviečių. Nuo medžiais apaugusių apylinkės kalnelių tarpukaryje galima buvo matyti Kauno bažnyčių bokštus ir fabrikų kaminus.
Raudondvario apylinkės žemės garsėjo savo derliumi. Daug gražių ir stambių ūkių prieškaryje priklausė deramą padėtį visuomenėje užėmusiam kauniečiui: agronomui, gydytojui, inžinieriui ar profesoriui. Apylinkių grožis, geras susisiekimas ir nedidelis atstumas nuo Kauno buvo pagrindinės priežastys leidusios tarpukaryje vietovę vadinti pasiturinčių kauniečių Meka.
O ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje turėti ūkį šalia Raudondvario buvo jau mados reikalas. Todėl pokalbyje išgirsta frazė „turiu ūkį prie Raudondvario“ reiškė tik viena – kalbama su žmogumi, turinčiu daugybę pinigų. Tuo metu įsigyti čia sklypą buvo nelengva – už žemę mokėdavo dvigubai brangiau nei kitur. Tačiau kiekvienas apylinkės ūkis turėjo telefoną,- prabangą apie kurią galėjo tik pasvajoti kai kurie Kaune gyvenantys miestiečiai.
Senieji šaltiniai teigia, kad Raudondvariu ši vietovė buvo pradėta vadinti labai senai. Kadaise šią vietą valdė keistas didikas. Į atsargą išėjęs generolas dėvėdavo deimantinėmis sagomis užsagstytą raudoną kuntušą. Galvą puošė raudona kepurė, o ant kojų žibėjo raudoni batai. O savo rūmus, visus dvaro pastatus įsakė nudažyti ryškiai raudona spalva. Jausdamas artėjančią mirtį davė paskutinį įsakymą – reikalavo raudono karsto.
Apylinkių žmonės bloguoju šio dvarininko neminėjo, su paprastais žmonėmis elgdavosi pakenčiamai. Tačiau su kitais savo luomo atstovais nesugyvendavo. Nekviesdavo jų į svečius, neleisdavo medžioti jam priklausančiuose Raudondvario apylinkių miškuose. Visą gyvenimą praleido vienišas, o kaimiečiai šnibždėdavosi, kad knygas skaitydavo, kaip pamišęs. Kaimyninių dvarų savininkai jį vadino raudonuoju velniu.
Devyniolikto amžiaus pradžioje dvarą įsigijo grafų Tiškevičių giminė. Benediktas Tiškevičius 1856 metais pastatė įspūdingo grožio bažnyčią suteikdamas jai „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų“ vardą. Apžiūrėti jos bokštų atvažiuodavo menininkai ir užsienio turistai iš visos Europos. Benediktas savo lėšų negailėjo, siekė, kad šventovė pranoktų visus kitus apylinkėse stovėjusius Dievo namus.
Šventovė buvo išgrąžinta italų ir prancūzų skulptorių marmuru. Daug skulptūrų buvo atgabenta iš Paryžiaus ir Romos, dalis iš Rusijos. Nemuno upe keletą metų laivais ir baidokais plaukė marmuro gabalai ir kitos statybinės medžiagos. Manoma, kad bažnyčios šventovei Tiškevičius išleido per milijoną aukso rublių.
Žiloje senovėje aplink Raudondvarį plytėjo didžiulės girios. Miškuose buvo gausu įvairiausių žvėrių, ypatingai meškų. Į šias apylinkes medžioti atvykdavo didikai iš visos Lietuvos. Sugautas meškas gabendavo į Smurgainių (Baltarusijoje) mieste stovėjusį žvėryną. Vieta buvo vadinama „meškų akademija“. Čia jas dresuodavo ir parduodavo „meškininkams“ vadintiems vengrų klajokliams.
Prieškario senolių prisiminimuose išlikę pasakojimai, kad Benediktas Tiškevičius dresuotas meškas panaudojo bažnyčios statybos darbams. Savo svečių linksminimui buvo įsigijęs keletą žvėrių. Norėdamas palikti įspūdį kitiems didikams, Benediktas įsakė dresuotojams padaryti neštuvus ir pratinti meškas nešioti plytas, akmenis ir žvyrą. Po kurio laiko gyvuliai lengvai užnešdavo svorį ten, kur darbininkams buvo sunku prieiti. Nešiodavo sunkius marmuro gabalus.
Lietuvoje pradėjo sklisti kalbos, kad bažnyčią stato ne žmonės, o meškos. Raudondvario meškų epopėja baigėsi, kada bokšte dirbusi darbininkė išsigandusi meškos, nukrito ir užsimušė. Todėl daugiau meškų prie statybos darbų neprileido. O meistras viešai buvo nuplaktas rykštėmis.
Bažnyčios statybos darbai buvo vykdomi pagal italų emigranto Lietuvoje, architekto Cezario Anchini projektą. Garsusis skulptorius buvo Napoleono kariuomenės karininkas. Užbaigęs statybos darbus į tėvynę nebegrįžo.
Kalbama, kad ištisas dienas sėdėdavo ant Nemuno kranto ir ilgai stebėdavo savo kūrinį. Kartais žvilgsnis nukrypdavo į vakarus, o žmonėms sakydavo: „Ten manęs laukia sužadėtinė, ir broliai, bet čia, Raudondvaryje, aš palikau savo sielą, kuri amžinai klajos bažnyčios sienose.“ Kartą aplankęs savo gimtuosius namus Italijoje, vėl sugrįžo į Raudondvarį. Sulaukęs septyniasdešimties 1861 metais mirė, palaidotas senosiose miestelio kapinėse.
Gražusis italų architekto kūrinys žuvo pirmojo pasaulinio karo audrose. Vokiečiams artėjant prie Kauno, caro okupantai nusprendė susprogdinti garsiąją Raudondvario bažnyčią. Šventovės bokštai buvo aukšti, o nuo jų galima buvo apžvelgti visą apylinkę. Todėl besitraukiantiems rusams bažnyčia tapo per daug pavojinga.
Atvyko būrys rusų pionierių, padėjo bažnyčios rūsyje galingus dinamito užtaisus. Padegamoji virvė buvo nutiesta į Nemuno pakrantę, ir netrukus viskas išlėkė į orą. Per kelias minutes devyniolikto amžiaus architektūros šedevras virto griuvėsių krūva. Marmuro skeveldros, plytos, ir brangių skulptūrų dalys buvo išmėtytos šimto metrų spinduliu. Šimtai apylinkių gyventojų rinkosi prie griuvėsių, rinko marmuro gabalus, o senos moterys ir močiutės verkė.
Nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikotarpiu ant senosios Tiškevičių bažnyčios pamatų 1938 metais iškilo nauja šventovė. Raudondvario parapijos žmonės noriai aukojo bažnyčios atstatymui. Savo išore buvo panaši į buvusiąją, bet puošnumu neprilygo net iš tolo. 1938 metais buvo galutinai užbaigta, o jos aplinką papuošė dvi išlikusios marmuro skulptūros, dramblio kaulo raižinys ir pora paveikslų.
Tiškevičiaus pilis 1918- 1940 metais virto vaikų prieglauda. Sekmadieniais parko alėjos suoliukai buvo pilni mažųjų vaikų krykštavimų. Didingą praeitį turėjusioje dvarvietėje gyvenę tarpukario vaikai buvo labai prisirišę prie savo netikrų motinų. Tačiau atskirą vaikų koloniją sudarė sergantys, kuriems buvo griežtai draudžiama žaisti su sveikaisiais. Dažno jų akyse neretai buvo galima išvysti ašaras, maldaujančias leisti pažaisti su bendraamžiais.
Prieglaudai priklausė aštuoni buvusio dvaro pastatai ir trys hektarai žemės. Vaikų skaičius neretai perkopdavo tris šimtus. Buvusioje dvarvietėje buvo keturių komplektų pradžios mokykla. Moterų globos komitetas tarpukario vaikų namus turėjo ne tik Raudondvaryje, bet ir Gelgaudiškio dvare netoli Šakių.
Kauniečiai kiekvieną šventadienį atakuodavo šalia Nemuno įsikūrusius miestelius. O vietiniai provincijos gyventojai ištiestomis rankomis laukdavo svečių. Ir būdavo labai keista matyti, tamsiame provincijos kaime, daugybę skrybėlėmis ir gražiausiomis suknutėmis pasipuošusių ponų ir panelių. O ties senosiomis sodybų tvoromis, vietinės bobutės net palinkusios tarpusavyje aptarinėdavo kauniečių madas. Vaikštančių kvepiančiomis Raudondvario parko alėjomis, ir mandagiai besišnekučiuojančių inteligentų aprangą ir manieras.
Tomas Sušinskas
