Pristatome Roberto Petrausko, praeitą savaitę viešėjusio Marijampolėje ir Kalvarijoje, o šią savaitę atvykstančio į Vilkaviškį, mintis apie gegužės 9 d.
Šitos “pergalės” dieną, labai norėjau parašyti straipsniuką. Toks jausmas, kad net privalau, nors visi apie tai rašys ir prirašys. Nuo savęs. Reikėjo šiandien, bet tema kompleksiška ir didelė. Ryto sudėliot mintims neužteko, o jau reikia vėl lėkti kitą Lietuvos kraštą. Su istorija ne tik tuos apie keistus rusus, bet ir apie tai, kad mes su ukrainiečiais esam labiau broliai ir sesės nei žinom ir prisimenam.
Tai apie rusų monopolizuotą pasaulio pergalę prieš nacizmą, istorinę amneziją ir melagystes, kitą kartą. O šiandien tik įdedu 1945 m. Pergalės dienos akimirką, kurioje vienas iš tų retų kadrų, kaip “išvaduotojai” šventė tą pergalę.
“Raudonosios armijos kareiviai nežino, kas yra indvidualūs santykiai su vokietėmis. “Devyni, dešimt, dvylika per kartą – jie prievartauja jas kolektyviškai” – rašė Zacharas Agranenko, sovietų karininkas Rytų Prūsijoje.
Amerikiečių generolas Pattonas, kurio 7-oji Armija gavo įsakymą laikytis nuo Berlyno atokiau, apie rusus rašė: “Jei moterys Berlyne bėga, jos yra nušaunamos. Jeigu nebėga, yra išprievartaujamos”.
IŠTRAUKA APIE PERGALĖS DIENĄ IŠ “POLTAVOS” PROLOGO, PARAŠYTO 2022 SAUSĮ
Vokiečių psichoanalitikas Erichas Frommas knygoje „Pabėgimas nuo laisvės“ rašė, kad pagrindinis veiksnys, padėjęs Hitleriui ateiti į valdžią, buvo žmonių psichologija. Prie to prisidėjo ekonominės ir socialinės aplinkybės, tačiau žmonių psichologija, Frommo įsitikinimu, buvo svarbiausia. Hitleris neužgrobė valdžios jėga ir nacių valdymo sistema nebuvo paremta viską kontroliuojančiu teroru, kuris piliečius paverčia klusniais ir pasyviais. Milijonai vokiečių laisvės atsisakė savo noru. Jiems jos nereikėjo. Jie džiaugėsi galėdami nuo jos pabėgti.
Mainais už laisvę reikia išsižadėti stabilumo, ir toks sandoris tinka toli gražu ne visiems. Nes galimybė kilti tai ir galimybė kristi. Galimybė įgyti tai ir galimybė prarasti. „Praradusiems saugumo saitus laisvė tampa nepakeliama našta. Ji susitapatina su abejone, dėl kurios gyvenimui ima trūkti prasmės ir krypties. Tada kyla stiprus polinkis pabėgti nuo 30 tokios laisvės, iškeisti ją į atsidavimą ar panašų santykį su žmogumi ir pasauliu, kuris žada išsigelbėjimą nuo nežinomybės, net jei tai atima laisvę“, – rašė Frommas apie aplinkybes, kuriomis pasinaudojęs Hitleris tapo „stebuklingu gelbėtoju“.
Rusijos „stebuklingu gelbėtoju“ tapo Putinas. Jis iš pradžių grąžins stabilumą. O paskui ir pasididžiavimo savo šalimi jausmą. Pradėdamas nuo pasididžiavimo istorija. Jelcinas be reikalo blaškėsi, ieškodamas Rusijos idėjos. Vienintelis rusus vienijantis dalykas yra didinga istorija. Užteks saviplakos – savo praeitimi reikia didžiuotis. Ir praeities didybė yra amžina. Ši atrama stabilesnė už visas svyruojančias dabartines aplinkybes, ypač už sunkiai suvaldomą ekonomiką. O tai, kas buvo, bus amžinai.
Stalinas, didžiosios pergalės architektas, šventė ją tik kartą. Grandioziniame 1945 m. parade, kuriame vokiški vimpelai krito jam po kojomis Lenino mauzoliejaus papėdėje. Bet jau kitais metais jam tapo aišku, kad tai ne šventė, o gedulo ir liūdno atminimo diena.
Stalinas nutarė, kad nėra prasmės rinktis prie šios bedugnės. Šventė negali vykti ten, kur tvyro skausmas.
1947 m. paradas neįvyks ir per visą likusį jo gyvenimą daugiau paradų nebus.
Tada ateis Nikita Chruščiovas ir nukels Staliną nuo didžio karvedžio pjedestalo. Jis atvers tiesą apie 1941 m. katastrofos mastą, ir tarybiniai žmonės nebežinos, ką apie tą karą galvoti.
1963 m. Marleno Chucijevo filme „Man dvidešimt metų“ yra scena, kurioje dvidešimtmetis vaikinas sunkią akimirką kalbasi su žuvusiu kare tėvu ir prašo patarimo. Bet šis negali jo duoti. „Aš gi jaunesnis už tave“, – pasako ir nueina…
Milijonai netekčių keitė milijonus susijusių su jomis likimų. Tuštuma, atsivėrusi ten, kur turi būti atrama, keitė ne tik šios, bet ir ateinančių kartų genetinį kodą. Visi tie mirusieji ne išėjo, jie pradingo staiga ir per anksti, palikdami gyviesiems naštą, kurią šie nešis per savo gyvenimus ir perduos ateities kartoms. Nepaaiškinamam liūdesiui rusai turi savo žodį – „toska“. Ir tai ne tik žodis. Sielos skausmas gali aplankyti bet ką, bet rusų „toska“ yra kitokia, nes jų patirtis kitokia. Rusiška žemė ten giliai, po daugybe sluoksnių, yra vienintelė tokia.
Pergalės paradus 20-ųjų jos metinių proga 1965 m. grąžins Brežnevas. Grąžins dėl to, kad darėsi aišku, jog prastėjant ekonominei situacijai komunistinis režimas nebeturi ko pasiūlyti. Kai dabartyje nėra į ką atsiremti, belieka praeitis. Tai vis dar bus liūdno atminimo diena, pernelyg daug tebebus gyvųjų, besinešiojančių katastrofos skeveldras. Kad skausmas aprimtų, turės išmirti visa karta. Nes nedaug liko šeimų, iš kurių šis karas neatėmė artimųjų. Bet Brežnevas pakeitė kursą. Pergalės dieną nebereikėjo eiti į darbą, o „karo veteranas“ įgijo kitą reikšmę. Dvidešimt metų visi tie fiziškai ir psichiškai suluošinti žmonės buvo nepageidaujami. Pavojingi, nes turėjo priežasčių būti nepatenkinti. Statusas pasikeitė, nes valdžiai prireikė to, kas vienytų, kai nevienija daugiau niekas.
Stalino kritika baigėsi ir kino filmuose jis pirmąkart pradėtas vaizduoti kaip išmintingas, laikantis karo šturvalą tvirtose, kietose rankose, ir to įvaizdžio jau nepakeis net perestroika. Pergalė – tėvynės, bet tėvynė caro. Ir jo įpėdinių dinastinės linijos. Todėl Jekaterina II garbino Petrą I, todėl Stalinas sukūrė Lenino kultą. Stalinas vėl visų laikų didžiausias karvedys ir tautos vadas dėl to, kad jo didžioji pergalė yra reikalinga dabartiniam režimui. Ji didžiausias jo turtas.
Brežnevo pastangos suteikti pergalei šventumo aureolę buvo gėlytės, palyginti su pompastika, su kuria švenčiama Pergalės diena Putino laikais. Su tikrais tankais ir plakatais: MES DIDŽIUOJAMĖS, PERGALĖ MŪSŲ. Į BERLYNĄ. 1941–1945. JEI REIKĖS, GALĖSIM PAKARTOT. Žygiuojant tūkstančiams karių ir skambant dainai „Šventasis karas“. „Kilk šalie, Didžioji…“
Štai taip. Kai jau nebeliko tų, kurie visa tai patyrė. Kai bedugnė įgijo dugną, išklotą mirusiųjų ir jų besiilginčiųjų kaulais, neišmatuojama tragedija tapo brangenybe. Geriausiu dalyku, koks tik galėjo Rusijai nutikti.
O tada Putinas perėjo nuo paradų prie darbų, kurių tikslas vienas. Sugrąžinti rusams tai, ko jie labiausiai ilgis po Tarybų Sąjungos griūties: atkurti šalies didybę, grąžinti tarptautinį prestižą ir rusų pasididžiavimo savo šalimi jausmą. Jis moka istoriją, todėl žino didžiųjų formulę. Patikrino ją Kryme ir žino, kad už tą jausmą dauguma rusų pasiruošę viskam. Putinas rusams yra didysis dėl tų pačių dalykų, dėl kurių didieji yra Stalinas ir Petras I. Jis yra naujasis caras, užsimojęs grąžinti imperijos galybę. Čia tik pasauliui atrodo, kad imperijų laikai baigėsi. Rusijai jie nesibaigia niekada. Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu yra ne kas kita, kaip imperinė ambicija. Rusija žino, kad su Ukraina ji imperija, o be Ukrainos greičiausiai nebe. Todėl imperija, kurią dar neseniai visi laikė subyrėjusia, smūgiuoja atgal.
Kad ir koks išskirtinis atrodytų Putinas, iš tiesų jis tik gerai supranta, ko Rusija nori. Jis yra toks, kokia yra Rusija ir vis tie, kurie pasiruošę atiduoti savo laisvę mainais už kažką didingesnio ir svarbesnio. Jis žino, kad didesnei daliai žmonių laisvės nereikia, jie nori tik laimės ir stabilumo. Jie nenori rinktis. Jie nori vedlio. Ir jie myli savo didingą istoriją….
…………….
Šios savaitės susitikimų grafikas: istorijoslentyna.lt
Roberto Petrausko FB informacija
