Atšilus orams Pirmoje Lietuvos Respublikoje gyvenę marijampoliečiai skųsdavosi dulkėmis gatvėse. Mieste augo tik vienas kitas medelis. Maudynėms tinkamos vietos tekdavo ieškoti su žiburiu. Karštomis dienomis Šešupėje dažniausiai braidžiojo tik antys.
Pasak 1932 m. šaltinių, „gamtos grožio ir patogumų atžvilgiu Marijampolė baisiai nuskriausta. Mieste ir aplink nėra nei vieno medelio, nei vieno padoraus krūmo. Kuomet iš lygių laukų papučia vėjelis, mieste pakyla dulkių verpetai. Pasivaikščiojantys marijampoliečiai turi skubiai sučiaupti burnas.
Pavasario sausros negailestingai troškina miesto gyventojus. Didesnė dalis šulinių visiškai tušti. Kieno šulinyje dar blizga pora litrų vandens, tas savo šulinį labai saugo. Apskritai Tarpučių ir Degučių rajonuose vanduo šįmet labai garbinamas.
Apie maudynes marijampoliečiai kalbasi tyliai ir su giliu liūdesiu. Šešupėje vandens tik sliekui plaukioti. O ten, kur truputį yra gylio, ten kabo lentelės „Čia vaikščioti griežtai draudžiama“. Piktesni Šešupės pakrančių savininkai net ir spygliuotas vielas numeta.
Dabar Marijampolė visiškai teisingai gali vadintis ,,saldžiausiu miestu“ Lietuvoje. Cukrus ir cukriniai runkeliai derlingose žemėse puikiai uždera. Jau rudenį miesto gatvėse nutysta vežimų eilės. Jei rudenį į fabriką ūkininkai veža runkelius, tai pavasarį – runkelių išspaudas.
Apskritai Sūdavijos sostinė itin garsios praeities praktiškai neturi. Mieste legendarinių piliakalnių nėra. Iš kur jie čia gali būti. Juk dar prieš tris šimtmečius šioje vietoje buvo neapgyvendintos dykros. Nuo dabartinės Marijampolės ligi Prienų stūksojo girios. Miškų viduryje, ten kur dabar Žuvinto ir Amalvo ežerai, ar Palių pelkės, buvo žvėrių ir kariuomenės dezertyrų buveinės.
Ir tik vėliau žemes valdę didikai įžvelgė jų potencialą. Suprato, kokios tos žemės derlingos. Pradėjo kurtis pirmosios sodybos. Dar vėliau išaugo kaimelis su nedidele šventove. Pradėjo dygti nameliai ir krautuvės.
Nuo devyniolikto amžiaus pabaigos būsimoji Marijampolė pradėjo garsėti, kaip kviečių aruodo centras, kultūros židinys ir kooperatyvų tvirtovė.“
1932 m.
Tomas Sušinskas
