Nepriklausomybės aušroje, Vilkaviškyje, buvusioje kinematografo salėje susirinko gausi publika. Vilkaviškiečiai kasoje būriais pirko bilietus.
Artėjo pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Lietuvos miestuose šmirinėjo vokiečių kariai. Iki tikrosios nepriklausomybės ir laisvės dar buvo likę šiek tiek laiko. Bet į lietuviškumo žadinimo vakarus žmonės rinkosi jau be baimės.
Pasak 1918 m. šaltinių, „Per Atvelykį vietos „Žiburio“ draugijos skyrius pasikvietė pagalbon keliolika vilkaviškiečių. Ir sutaisė kinematografo salėje vakarą. Buvo suvaidinti keli veikalai. Mišrus vietinio vargonininko vedamas choras padainavo įvairias liaudies daineles.
Vinco Kudirkos sukurtą himną publika išklausė atsistojus. Po to buvo šokiai ir skrajojamas paštas.
Vilkaviškiečiams jau ne naujiena lietuviški vakarai. (Per pirmąjį pasaulinį karą) jau buvo net penki tokie vakarai. Tačiau tokio įspūdžio, kokį paliko pastarasis, dar nei vienas nebuvo padaręs. Didžiausios pagarbos vertas vietos vargonininkas p. Kamarauskas. Jo parengtas choras buvo puikus. Iš to matyti, kad Vilkaviškyje nestokoja jaunimo su puikiais balsais.
Minėtų suvaidintų veikalų personažams ne būtų gėda pasirodyti ir Lietuvos sostinėje Vilniuje. Vienu žodžiu vakaras nusisekė puikiai, geriau nei norėta.
Publikos buvo kupina salė. Bilietų parduota beveik keturi šimtai. Bet jeigu būtų buvę vietos, tai dar daugiau bilietų būtų galėję parduoti. Daug kam bilietų neteko. Pasinaudodami tuo, kai kurie gobšesnieji žmonės, perleisdavo savo bilietus kitiems už dvigubą ar net penkeriopą kainą.
Bilietų kainos buvo nuo 1 ligi 6 markių. Pelno buvo gauta daugiau nei tūkstantis markių. Dar buvo parduotos ir kontramarkės. Jas pardavė norintiems pamatyti generalinę repeticiją. Vakaro pelnas bus sunaudotas labdarybės tikslams.
Baigdamas dar turiu pridurti, kad ne tik minėti vaidinti veikalai, ir didžiuma dainelių žadinte žadino tėvynės meilę. Traukė akį ir salės papuošimas. Ypač bufetas. Visas buvo papuoštas tautinėmis vėliavėlėmis. Šalia iškabinti Lietuvos kunigaikščių paveikslai. Po vienu tokių paveikslų stambiomis raidėmis padėtas šitoks parašas: „Kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus.“
1918 m., Vilkaviškis
Tomas Sušinskas
