Senuose šaltiniuose buvo teigiama, jog pavasaris į Marijampolę visada ateidavo anksčiau nei į Kauną. Su pirmosiomis kregždėmis Suvalkijos sostinėje pasirodydavo gimnazistų redaguojami laikraštėliai. Buvo įvardinami, kaip tipiški gimnazistų nuotaikos atstovai. Čia kritikos susilaukdavo ne tik mokytojai, bet ir valdžios pareigūnai.
Antruoju pavasario ženklu marijampoliečiai laikė kasmetinę dailininko Penčylos šaržų parodą. Kaip visada paveiksluose atsispindėdavo visos Marijampolės įžymybės, tarybos nariai ir inteligentai.
Laikraščio „Suvalkietis“ rengiami spaudos baliai apaugdavo „pletkais“ ir legendomis. Anot 1932 m. šaltinių „Balius būsiąs daug „šumnesnis“ už kauniškį. Marijampolėje grieš geriausia Kauno „džazbandistų“ kapela. Operos solistai dainuos pavasariškas arijas, o dailininkas Penčyla ir toliau šaržuos publiką savo paveiksluose.
Visi dalyviai bus filmuojami, o loterija vyks su šimtu vertingų fantų. Vietos spauda teigia, kad į balių suvažiuos visos Suvalkijos inteligentai. Kažkas panašaus, kaip Pabaltės kongresas. O kas svarbiausia „Suvalkiečio“ rengiamas balius vyks karininkų ramovėje.
Įsivaizduokite, toliau tęsia prieškario šaltiniai, kokį šurmulį būsimas renginys sukėlė Marijampolės poniučių tarpe. Visos kaip išmanydamos ruošėsi generaliniam mūšiui baliaus fronte. Tik gimnazistės, studentai ir žemesnių kategorijų valdininkai to visai nelaukė. Pasirodo įeiti bus galima tik specialiai su balinėmis suknutėmis ir frakais bei smokingais.
Šis pavasaris įaudrino marijampoliečius. Miesto aikštėje jų susirinko keli šimtai. Mitinge buvo protestuojama prieš kasmet brangstančią elektrą ir kilovatų kainą. Miesto burmistras šiuo klausimu tylėjo, o jo padėjėjas įtikinėjo marijampoliečius „neskandalinti“. Anot jo, kitur elektra dar brangesnė, koncesija ilgametė ir jos nutraukti negalima.
Pavasariškos meilės pagauta miesto valdžia leido Gordono kavinėje laikyti visų rūšių alų. Kavinės savininkas šypsojosi patenkintas, o miesto inteligentija džiaugėsi draudimo panaikinimu. Apskritai Gordono kavinė – tai savęs pademonstravimo centras.
Juokas juokais, bet 1932 metų Marijampolėje nebuvo kada nuobodžiauti. Įvykiai taip greitai keisdavosi, kad nespėdavo marijampoliečiai aptarti vieną, kai jį pakeisdavo kitas.
Pasak šaltinių „visoje Marijampolėje vyrauja labai pesimistiška nuotaika. Visas kitas naujienas užtemdo pasaulio pabaigos laukimas. Nežinia ar šposija ar rimtai, bet kažkas paleido gandus, kad krintanti žvaigždė pirmiausiai ugnimi užpils visą Suvalkiją, o paskui ir likusią Lietuvą.
Šitas gandas apskriejo suvalkiečių sostinę, sukėlė ant kojų visas bobeles ir senius. Anot senolių net ir Mikaldos knygoje kalbama, kad visų pirma žvaigždė sudegins žemę, o paskui pasigirs archangelo trimitas. Šitai labai paveikė tamsius marijampoliečius. Vakarais Tarpučių ir Degučių rajono piliečiai tik ir žiūri drebėdami į dangų, bene pasirodys ta, kuri už keliolikos dienų turi nukristi.
Norėdami išrišti klausimą, kokiu paltuku ar skrybėle pasinaudoti marijampoliečiai jau nežiūri į sieninį kalendorių. Jie žvelgia pro langą į gatvę. Pavasarį mieste dienos jau mažiau nuobodžios. Vakarais į parkus pasipila daug linksmų veidų. Žmonės moka šypsotis. Šypsosi net ir tada, kai antstoliai ramybės neduoda.
Šiemet bene pirmiausiai gerą nuotaiką pajuto Marijampolės siuvėjai. Jau pora savaičių prieš Velykas, dar sniegas palangėse laikėsi, o siuvėjų paslaugų net su žiburiu buvo sunku rasti. Net ir po Velykų, nurimus šventiniam maratonui, siuvėjai diktuodavo klientams savo sąlygas.
Kasdien kas nors naujo suvalkiečių sostinėje pasitaikydavo. Štai, neseniai, prasidėjo savotiškas medžioklės sezonas. Medžioklė prasidėjo miesto didžiosiose įmonėse.
Dažniausiai tarsi iš niekur atsiradę du ponai vaikščiodavo po įstaigos dirbtuves ir klausinėdavo. Klausinėdavo dirbančių marijampoliečių, kiek žmonių darbuojasi, kiek uždirba, ar visi patenkinti. Bet kokią tragediją, kokius dvasinius sukrėtimus tai sukeldavo įmonių savininkų tarpe. Slėpdavo jie savo darbininkus po lovomis ir po suolais nuo tų ponų akių. O dar labiau likdavo sukrėsti, kai rankose laikydavo tų dviejų vaikštančių ponų išrašytą protokolą.
Pavasariais ramiai tekėjo skaidrusis Šešupės vanduo. Ramus 1932 –aisiais buvo ir marijampoliečių gyvenimas. Be jokių intrigų ir bylų, ar viešųjų teismo procesų. Sūduvos sostinė tyvuliavo gražioje lygumoje. O žmonės… vakarais jų būdavo pilnos gatvės ir parkai. Džiaugdavosi miesto ramybe ir žalumoje skęstančiu puošniuoju miesto sodu.
Tomas Sušinskas
