Sūduvos lygumoje įsikūręs miestelis. Beveik dešimt kilometrų į rytus nuo Šakių. Lukšiai – vietovė šalia Siesartės ir Vilkupio upių.
Anot Broniaus Kviklio, „Lukšių kaimas buvo įkurtas aštuoniolikto amžiaus antroje pusėje, kai buvo kolonizuojama Veliuonos girios sritis. Lukšių kaimas minimas jau Sintautų parapijos knygose 1697-1706 m. Dar po poros dešimtmečių Veliuonos seniūnas čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią.
Visos apylinkės aplink Lukšius vadintos Zyplių turtais. Zypliai buvo dvarelis turintis apie šešiasdešimt hektarų žemės. Tuomet Zypliams priklausė beveik 155 kaimai dabartinėse Sintautų, Lukšių, Ilguvos ir Plokščių parapijose.
Šių žemių savininkė Teresė Tiškevičienė savo turtų nematė – ištaigingai gyveno Paryžiuje ir buvo be galo išlaidi. Ji tik norėjo, kad jos dvaro valdytojai išspaustų iš valstiečių kuo daugiau pinigų ir siųstų jai. Kai ji vis tik pinigų pritrūko, viską ką turėjo Zypliuose, pigiai perleido šlėktai Jonui Bartkauskui.
Naujasis savininkas, norėdamas būti arčiau girių, netoli Lukšių pasistatė naują dvarą ir pavadino Naujaisiais Zypliais. Baudžiava valstiečiams čia nebuvo sunki. J. Bartkauskas mirė 1855 m. ir buvo palaidotas Lukšių kapinėse. Ant jo paminklo buvo užrašytas posmelis:
„Walszczonis mieli! Waykielej mano, Diews jums kas diena iszczesti daro. Dievo pamokslaj del jusu giaro. Myylieje, bukit kayp brolej giari, nes meyli tarp broliu kayp saule zeri. Giaru uz giara mokietie doru, dirpkit del Dievo su giaru noru. Esantiems bedoj pagalba duokit, kad neprazutu, piktus dabokit. Baznycia swentą pabudavokit, ir ten susieję Dievuj giedokit.“
Mirdamas Bartkauskas Lukšių bažnyčios Šv. Juozapo statybai paliko dešimt tūkstančių lenkų auksinų. Dvaras statyboms suteikė visą reikalingą medžiagą. Darbo įkarštyje šalį užklupo 1863 m. sukilimas. Sumūryta bažnyčia be stogo išstovėjo dar dešimt metų. Šventovės statyba buvo užbaigta tik 1877 m. Švento Juozapo bažnyčia turistus džiugina iki šiol.
Į bažnyčios atidarymo iškilmes atvyko po Bartkausko Zyplius paveldėjusi jo podukra Kučinskienė. Zyplių dvare buvo surengtos iškilmingos vaišės. Naujoji dvarininkė pasižymėjo vaišingumu. Pabrėžiama, kad „maitino ir girdė visus svečius“.
Lukšiuose dar prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo atidarytas „Žiburio“ draugijos skyrius. Turėjo savo biblioteką, kurios lentynose buvo daugiau nei šeši šimtai knygų.
Nepriklausomybės aušroje, Lukšių miestelis buvo vadinamas nuskurdusiu. Vietovę puošė tik „Žiburio“ draugijos didelis mūrinis namas ir mūrinė pradžios mokykla.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Lukšiai įgavo tarsi antrą kvėpavimą. Buvo pertvarkytos naujai visos gatvelės. Gyventojai tiesė šaligatvius, sodino daugybę medelių. Pagrindinėje aikštėje pasodintas „Vilniaus medis“ buvo aptvertas tvorele. Šalia buvo padėti keli suoleliai. Viskas buvo apsodinta gėlėmis.
Šaltiniuose pabrėžiama, kad Lukšiuose egzistavusi „Žiburio“ draugija pirmoji ties savo namu penkiasdešimt metrų išklojo cementinėmis plytomis. Bažnytkaimyje mediniai šaligatviai po truputį traukėsi iš mados.
Vietinės valdžios pareigūnai įsikūrė pasistatę savo rūmelį. Čia buvusiame pašto skyriuje lukšiečiai siuntė telegramas ir laiškus. Didžiąją gyventojų dalį sudarė lietuviai. Buvo krašte turtingų ūkininkų, kurie skaitydavo ypatingai daug laikraščių. Per mėnesį į Lukšių paštą ateidavo per 1,500 spaudos egzempliorių.
Pabrėžiama, kad apylinkių ūkininkai gyvendavo pasiturinčiai. Kiek blogiau buvo žmonėms, kurie įsikurdavo prie miškų. Ten žemė jau visai kito derlingumo. Žemės vagą ariantys dažniausiai buvo išsiskirstę į vienkiemius. Jų sodybos – puošnios, apsodintos medeliais. Daugelis stogus dengdavo skarda arba skiedromis. Pagrindinis pajamų šaltinis buvo bekonų ir karvių auginimas.
Netoli Lukšių miestelio, minėto Zyplių dvaro centre, jau nuo 1924 m. buvo įsikūrusi Žemės ūkio mokykla. Zyplių dvaro laukai buvo „išparceliuoti“ Lietuvos kariuomenės savanoriams. Šią vietą senieji gyventojai praminė Tūbelių kaimu. Vėjiniai malūnai po truputį nyko, į „madą atėjo motoriniai.“
Lukšių ir Zyplių jaunimas važinėjosi dviračiais. Žmonės vis mažiau dėvėjo darbinius drabužius. Visi mėgo puoštis. Anot šaltinių, „buvo sunku atskirti ūkininkaitį nuo miestelėno.“ Pabrėžiama, kad susisiekimas su Kaunu buvo geras. Kiekvieną dieną kursuodavo autobusai. Tiesa, lukšiečiai labai laukė, kada gi pagaliau bus pradėtas tiesti plentas nuo Šakių per Lukšius Kauno link.
1938 m. Lukšiuose buvo įsteigtas „Varpo“ kooperatyvas. Miestelyje gyvavo valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, sveikatos punktas, vaistinė, policijos nuovada, girininkijos „štabas“, pieninė, smulkaus kredito draugija, kelios krautuvės. 1939 m. čia gyveno penki šimtai „dūšių“.
Rusų ir vokiečių okupacijos metais, antrojo pasaulinio karo sutemose buvo sugriauta daugybė sodybų. Bolševikai ištrėmė ir nužudė gausybę gyventojų. Vyko intensyvios miško brolių kovos už Lietuvos laisvę.
Tomas Sušinskas
