Ilgą laiką vis pasvarstydavau apie galimybę vykti į Angliją padirbėti, tačiau tokias mintis vydavau šalin. Gyvenimas Londone mane viliojo ne uždarbio galimybėmis, bet visiškai kitokia patirtimi, kurios neįgaučiau gyvendama Lietuvoje. Kai išsiskyriau su vyru, galutinai apsisprendžiau, kad laikas kažką pakeisti, todėl ėmiausi darbo paieškos Jungtinėje Karalystėje. Neturėjau minčių dirbti pagal specialybę – pamaniau, pradžiai susirasiu kokį paprastą darbelį, o vėliau, jei viskas klostysis pakankamai sklandžiai, pereisiu ir prie rimtų darbų. Turiu pripažinti, kad mane sudominusių darbo pasiūlymų buvo visai nedaug, tačiau pamaniau, kad bus, kaip bus, ir apsigyvenusi Londone tikrai rasiu kokį nors darbelį.
Pirmąją savaitę neskubėjau ieškoti darbo: tiesiog mėgavausi miesto pažinimu ir svarbiausių objektų lankymu. Londonas man paliko tikrai didelį įspūdį, tad pamaniau, kad galbūt tai yra tas miestas, kuriame norėčiau likti tikrai ilgai. Vieną vakarą ėjau namo ir pastebėjau skelbimą, kuriame rašoma, kad viena populiari drabužių parduotuvė ieško salės darbuotojo. Pamaniau, kas šis skelbimas – kaip tik man, todėl kitą dieną į parduotuvę nunešiau savo gyvenimo aprašymą. Mane nustebino tai, kad į darbą buvau priimta tuojau pat, vos tik aptarėme būsimas darbo sąlygas. Nors Lietuvoje galėjau didžiuotis kur kas geresnėmis pareigomis, tačiau toks darbas manęs tikrai nežemino.
Kurį laiką šiame darbe buvo ganėtinai įdomu: darbo tikrai netrūko, o kolegos visuomet priversdavo mane nusišypsoti. Laikas bėgo greitai, ir nė nepastebėjau, kaip praėjo pusę metų. Iš pradžių planavau į Lietuvą grįžti po mėnesio ar po dvejų, tačiau gyvenimas Londone buvo tikrai džiuginantis: čia susiradau draugų, atradau pomėgių, ir net priglaudžiau prie mano namų atklydusią benamę katę. Atrodė, kad viskas klostosi būtent taip, kaip tik galėčiau pasvajoti, tačiau į realybę mane sugrąžino nelaimingas atsitikimas darbe.
Kartą, atėjusi į darbą, užsiplepėjau su kolegomis, o tuomet, kada pasisukau eiti persirengti, paslydau ant ką tik išplautų grindų. Nė nemaniau, kad nukrisdama ant slidžių grindų galiu susilaužyti koją, tačiau tąkart nutiko būtent taip. Kaulų lūžiai man visuomet kėlė didžiulį siaubą, todėl vyliausi, kad man taip niekada nenutiks. Vis dėlto, nutiko, kaip nutiko, todėl beliko tik klausytis gydytojų nurodymų, ir pasistengti kuo greičiau atsitiesti.
Kurį laiką turėjau tiesiog gulėti lovoje, o jau vėliau po truputį bandžiau vaikščioti su ramentais. Nuoširdžiai džiaugiausi, kad šiais laikais maisto ir įvairių kitų prekių galima užsisakyti tiesiog internetu, todėl net ir nevaikščiodama į parduotuves galėjau įsigyti reikalingų prekių. Mane maloniai nustebino tai, kad kolegos šioje situacijoje neliko abejingi – visą sveikimo laikotarpį ji mane aplankė net kelis kartus. Vienos viešnagės metu mano bendradarbė papasakojo apie galimybę gauti kompensaciją už patirtą nelaimingą atsitikimą darbe: jai su tuo teko susidurti ankstesnėje darbovietėje, ir patikino, kad viskas vyko tikrai sklandžiai.
Likusi viena ėmiausi ieškoti informacijos, ir netrukus radau įmonę „Insito konsultacijos“.Daugiau informacijos apie šios kompanijos paslaugas rasite čia. Nieko nelaukdama pranešiau apie darbe įvykusį nutikimą, ir netrukus su manimi susisiekė konsultantė. Nustebino tai, kad su manimi buvo bendraujama lietuvių kalba – nemeluosiu, to tikrai nesitikėjau. Taip pat nudžiugino ir tai, kad man praktiškai nieko nereikėjo daryti – visais teisiniais formalumais įmonės darbuotojai pasirūpino už mane. Kompensacijos gavimas ilgai netruko – vos po poros mėnesių galėjau džiaugtis papilnėjusia banko sąskaita. Tuo metu įvairių išlaidų tikrai netrūko, todėl esu labai dėkinga įmonei „Insito konsultacijos“, kuri pasirūpino, kad kompensacijos gavimo procesas būtų kiek įmanoma paprastesnis.
