Seimas ketina įpareigoti neįgaliuosius įdarbinančias įmones didžiąją dalį savo pelno – net 75 proc. – skirti neįgaliųjų integracijai. Socialinių įmonių asociacijos (SĮA) atstovai teigia, kad reintegracija šiuo metu jau yra vykdoma, pats siūlymas nepagrįstas jokiais skaičiavimais, o direktyvos, kam ir kur įmonės privalės panaudoti uždirbtus pinigus,kelia daugiau klausimų, nei atsakymų.
SĮA narys, SĮ „Smiltainis ir Ko“ vadovas Aivaras Šidla sako, kad privalomas reinvestavimo procentas, o ypač toks didelis, paliktų įmones be jokios finansinės laisvės, o įmonių savininkai, užuot planavę plėtrą ir kūrę naujas darbo vietas, būtų priversti skaičiuoti kiekvieną eurą tam, kad neliktų nuostolingi.
„Reikia suvokti, kad didžioji dalis socialinės ar neįgaliųjų socialinės įmonės statusą turinčių įmonių yra privataus kapitalo veiklos subjektai: akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, individualiosios įmonės ir pan., vykdančios dar vieną labai svarbią socialinę misiją. Visos jos buvo įkurtos savininkų lėšomis, darbu ir rizika, kai kurios veikia skolintais kapitalais, turi įsipareigojimų tiekėjams ir partneriams, todėl apyvartinės lėšos yra būtinos. Jei įmonės yra skatinamos savo socialinei misijai skirti prioritetą ir pamiršti uždarbį, jos tampa neefektyviais reabilitacijos centrais, negalinčiais savarankiškai priimti sprendimų“, – dėsto A. Šidla.
Subsidijos – ne pelnui auginti
Teigimas, kad socialinės įmonės yra „išlaikomos“ valstybės – visiškai nepagrįstas ir neteisingas.
„Neįgaliųjų įdarbinimas sudėtingas ir daug laiko resursų reikalaujantis procesas – neįgalieji dirba be bandomojo laikotarpio, negalima jiems nustatyti ar reikalauti darbo normų, būna atvejų, kada darbuotojo sukuriama vertė yra mažesnė negu visi jo darbo vietos išlaikymo kaštai. Taip pat didelė dalis neįgaliųjų į darbo rinką grįžta po sunkių ligų, ilgo nedarbingumo, ne visi gali dirbti efektyviai, dažnai serga, turi ilgesnes atostogas, taigi valstybė nusprendžia per darbo užmokesčio subsidijas kompensuoti verslui dėl šių priežasčių atsirandančias papildomas sąnaudas“, – sako A. Šidla.
Pasak verslininko, valstybės mokamų subsidijų, atitenkančių neįgaliųjų įdarbinimo skatinimui ir konkrečiam įmonėje dirbančiam asmeniui skyrimas, nėra socialinių įmonių išlaikymas – tai tik didesnių patiriamų išlaidų kompensavimas, kuris niekaip nėra susijęs nei su pelnu, nei su apyvarta. Negana to, pats subsidijų, kompensuojančių patiriamus kaštus, gavimas ir administravimas atima dalį kaštų iš įmonės.
Įmonėms pelną siūlo panaudoti… kažkur
Socialinių įmonių sektorius, pasak A. Šidlos, nėra uždaras – bet kuri įmonė gali siekti ir gauti socialinės įmonės statusą, tačiau reikalavimai tam aukšti: vertinama ne tik veikla, bet ir įmonės sugebėjimas įvykdyti įsipareigojimus, gebėti dirbti su tikslinėmis grupėmis. Be to, atviroje rinkoje ir dabar galima įdarbinti neįgaliuosius ir gauti subsidijas jų darbo užmokesčiui – tai užtikrina Užimtumo įstatymas.
„Jei subsidijos būtų tokios naudingos, kaip kartais manoma, jomis naudotųsi kiekviena verslo įmonė. Šiuo metu Užimtumo įstatymo subsidija, kai ją gauni iškart, vos įdarbinęs neįgalų darbuotoją, gali lengvai pasinaudoti kiekviena įmonė, tačiau atviroje rinkoje fiksuojama vos 500 gavimo atvejų. Galima daryti išvadą, kad tokios finansinės „paskatos“ visiškai neskatina neįgaliųjų įdarbinimo, nes atvira rinka vengia bet kokių papildomų įsipareigojimų“, – mini socialinės įmonės vadovas.
Pasak jo, pagrindinė motyvacija socialinei įmonei yra ne kompensacijos, o socialinė atsakomybė, kurią įmonės priima pačios, savo noru, visiškai ne dėl to, kad jas skatina valstybė.
„Valstybės sprendimas panaudoti „kažkur, neaišku kur“ socialinių įmonių pelną, yra toks pats, kaip sprendimas „kažkur, neaišku kur“ panaudoti bet kokios įmonės pelną, t.y., faktiškai privataus sektoriaus, fizinių asmenų lėšomis, darbu ir rizika sukuriama nauda yra panaudojama valstybės reikmėms, o tai įprastai vadinama „nusavinimu“, – dėsto A. Šidla.
Pelno dalis jau reinvestuojama
Kiekviena socialinė įmonė, pasak įmonės vadovo, kasmet privalo parengti ir su Užimtumo tarnyba suderinti bei vykdyti „Integracijos priemonių planą“, kuriame konkrečiai nurodo, kokias papildomas neįgaliųjų integracijos priemones vykdys: rengs darbuotojų profesinius ar socialinius mokymus, įvairius renginius, aplinkos pritaikymo ir palaikymo darbus. Integracijos priemonių plano vykdymas ir taip yra pelno reinvestavimas, o reikalavimas dar kartą jį reinvestuoti yra priemonės dubliavimas.
„Norint įdarbinti negalią turintį žmogų kiekvienai įmonei teks papildomai investuoti į darbo, socialinių, motyvacinių įgūdžių ugdymą, kartu su neįgaliuoju dirbančių žmonių mokymą, specifinių poreikių patenkinimą, aplinkos pritaikymą. Jei žmogus serga, jo darbus turi perimti kiti – darbuotojams turi būti apmokami viršvalandžiai. Taip pat socialinę misiją vykdančių įmonių valdymo ir apskaitos personalas turi būti didesnis“, – vardija A. Šidla.
„Visoms šioms priemonėms įgyvendinti reikia papildomų sąnaudų, kurių nepatiria socialinės misijos nevykdantys verslai. Taigi čia labai svarbu suvokti, kad gaunamos subsidijos integracijos kaštams padengti nėra papildomas uždarbis nė vienai socialinei įmonei. Tai yra tik patiriamų išlaidų, kurių verslo įmonėje įprastai nebūtų, kompensavimas“, – sako A. Šidla.
Galimi bankrotai
Socialinės įmonės, kaip ir bet kuri kita verslo įmonė, pasak A. Šidlos, pirmiausiai turi būti orientuotos į rezultatų siekimą ir pridėtinės vertės kūrimą. Įpareigojimas naudoti pelną pagal nustatytus kriterijus, atimtų iš įmonės sprendimo galią panaudoti jį pagal paskirtį – investuoti į verslo stabilumą, jo auginimą ir skatinimą.
„Galėtų iš pirmo žvilgsnio atrodyti gražus valdžios noras skatinti neįgaliųjų integraciją, bandyti užtikrinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją,tačiau iš kitos pusės, toks apribojimas įmonę įspraudžia į griežtus rėmus ir vietoje siekio padėti įsidarbinti įvairaus pobūdžio negalią turintiems žmonėms, užtikrinti jiems pastovias pajamas, darbdavys turi imtis skaičiavimų ir sprendimų, kaip išlikti nenuostolingam, paieškų“, – sako A. Šidla.
Neįgaliųjų įdarbinimą socialinių įmonių asociacijos atstovas įvardija kaip sudėtingą, investicijų reikalaujantį procesą. Todėl kurdama papildomas kliūtis ir didindama reinvestavimo procentą valstybė visiškai nepalaiko ir pačių dirbančiųjų neįgaliųjų, nes silpnina jų esamų ar potencialių darbdavių veiklą.
