Pasak amžininko keliavusio autobusu priekaištų, „paskutiniu metu dėl autobusų susilaukiama ypač daug skundų.”
„Kūčių dieną, 15 val. po pietų įsėdau į autobusą Kaune. Važiavome į Vilkaviškį. Keleivių buvo daug. Laimė, kad anksčiau įsėdau. Todėl nei aš ant kito, nei ant manęs niekas nesėdėjo. Tačiau kitiems važiuojantiems buvo gana ankšta.
Nors rūkyti autobuse draudžiama, bet dažnas rūko. Prie šoferio sėdėti daugiau nei vienam draudžiama. Tačiau sėdi net keturi. Su šoferiu kalbėti draudžiama, tačiau kalba.
Bet visa tai niekis, jei pora kilometrų nuo Marijampolės nebūtų pritrūkę benzino. Vos tik apie tai šoferis pranešė, keleiviai puolė murmėti ir pykti. Ir tai pilnai suprantama, nes kiekvienas skubinosi prie Kūčių stalo. O čia reikės dar visą valandą gaišti.
Atvažiavus į Marijampolę vienas iš keleivių kreipėsi į policiją. Buvo norima, kad dėl benzino trūkumo būtų užfiksuotas protokolas.
Prabėgo Kūčios. Trečią Šv. Kalėdų dieną autobusu vėl grįžau į Kauną. Kelionė be problemų neapsiėjo. Autobusas atsidūrė griovyje. Laimei, griovys buvo gana patogus. Priežastis ta, kad šoferis kalbėjo su šalia sėdinčiais.“
1931 m.
