Prieškario spaudoje neprisistačiusio korespondento publikacija skamba taip: „Šių dienų Marijampolė“.
Tos dienos – tai senieji prieškario metai. Praėjusio amžiaus ketvirtasis dešimtmetis. Skaitytojams kiekvieną sakinį priimti už gryną pinigą nereiktų. Bet lengvai skaitomas pasakojimas priverčia kilstelėti antakį.
Pasak šaltinių, „Seniai seniai prieš daugelį metų, ten kur dabar yra Marijampolė, gyveno geraširdė ponia. Plačiųjų laukų savininkė tikėjo į Dievą, todėl lankyti kitos tolimos parapijos bažnyčią buvo labai nepatogu. Ji pasikvietė marijonų vienuolius ir įkurdino juos savo žemėse prie Šešupės.
Liūdnai dejavo liemeningos pušys, kai jų kamienus pasiekė aštrūs medkirčių kirviai. Greitai iš jų buvo pastatyta bažnyčia. Iškilo ir gyvenamieji namai vienuoliams. Todėl dabar minėta geraširdė ponia Dievą garbino jau nuosavoje koplyčioje su nuosavais vienuoliais.
Greitai prie vienuolyno iškilo miestelis. Jis užėmė ištisą Šešupės pakrantę. Ir dabar būsimoji Suvalkijos širdis jau ne Starapole vadinasi, o Marijampole. Miestas sparčiai plėtėsi ir netrukus pralenkė didesnes kaimynines vietoves – Suvalkų Kalvariją ir Vilkaviškį.
Anksčiau buvo teigiama, kad Marijampolė – tai gimnazistų miestelis. Gal ir tiesa. Tuomet, kada mieste buvo tik tūkstantis gyventojų, egzistavo kelios gimnazijos. Dabar kai gyventojų kur kas daugiau papildomai atsirado ir mokytojų seminarija. Bet to „šumnumo“ jau nebeliko. Dabar teisingiau būtų pasakius, kad Marijampolė – tai vienuolių miestas.
Marijonai sako Marijampolę įkūrę. Paskutiniu metu vienuoliai tikrai plačiai sparnus išskleidė. Čia įsisteigė vienuolių marijonų vyrų gimnazija. Įrengtos dirbtuvės ir leidžiamas savaitraštis „Šaltinis“. Šalimais – moterų vienuolynas. Šventosios seserys išlaiko ir mokyklą. Neseniai prie miesto sodo pastatytas puikus renesansinio stiliaus rūmas. Jame gyvena kunigai seneliai.
Anksčiau kada Lietuvoje buvo sunku surasti padoresnę gimnaziją, Marijampolei teko garbė išleisti ištisą garsių gimnazistų kartą: Rygiškių Jono vardu pasivadinusį J. Jablonskį, dr. J. Basanavičių, dr. V. Kudirką, Pr. Vaičaitį, muziką Vaičiūną ir eilę kitų.
Pas poną Bulotą ilgą laiką gyveno liaudies mylimoji rašytoja Žemaitė. Dabar jos kapą senosiose kapinėse slegia sunki akmeninė knyga. Jos išgraviruotas atvaizdas visada marijampoliečiams primins, kad jų tarpe gyveno garsioji moteris.
Moterys daug prisidėjo prie Marijampolės vardo garsinimo. Gal nei viename provincijos miestelyje nerasi jų tiek daug. Čia gyvena akla mokslininkė, dr. p. Ema Žaludokaitė. Taip pat Marijampolės apygardos teismo narė p. Jackevičiūtė. Teigiama, kad visame Pabaltyje tai vienintelė moteris tokiose pareigose. Be p. Jackevičiūtės yra dar dvi juristės – advokatės p. Bulotienė ir Vosyliūtė.
Šiuo metu mieste yra apie 14 000 dūšių. Miestas turi savo skverą, auto stotį, cukraus fabriką ir halę. Taip pat miesto gatvėse suskaičiuojama per du šimtus bedarbių. Miesto burmistras jiems organizuoja viešuosius darbus.
Kiek liūdniau Marijampolėje su sportu. Stačiai koktu, kai matai buvusias sporto žvaigždes prie biliardo stalo. Anksčiau dar veikė keletas sporto klubų, tačiau vėliau visos miesto sporto organizacijos užsidarė. Paskutiniu laiku kiek daugiau aktyvumo rodo „Makabi“. Jie bent turi savo klubą ir ten palošia ping-pong-ą.
Tiesa, devintas pėstininkų kareivių pulkas, gavęs dovaną už pereitų metų laimėjimus sporte, mieste įrengė čiuožyklą. Čia šventadieniais groja orkestras. Muzika ir ledas sutraukia ne tik mėgstančius čiuožti. Daug moterų ateina „taip sau“, – savo publikaciją užbaigia prieškario reporteris.
Tomas Sušinskas
