Tėvų skundai dėl „nevalgomo“ ugdymo įstaigose vaikams tiekiamo maisto viešojoje erdvėje pasirodė jau pirmą naujų mokslo metų savaitę. Aptarinėjami ir atvejai, kai ugdymo įstaigos vadovybė tėvams siūlo dėl šios problemos kreiptis tiesiogiai į tiekėją, nes šis esą nereaguoja į ugdymo įstaigos pastabas.
Ką išties turėtų daryti sutarties vykdymu nepatenkintos pusės, pataria advokatų kontoros „TGS Baltic“ vyresnioji teisininkė Vitalija Varnaitienė ir sveikatos priežiūros ir gyvybės mokslų industrijos patarėja Aleksandra Fedotova.
Tėvai nėra atsakingi už sutarties vykdymą
Raginimai tėvams patiems kreiptis į maisto tiekėjus yra iš esmės ydingi, nes už sutarties vykdymą yra atsakinga būtent ugdymo įstaiga ir tik ji gali pritaikyti sutartyje numatytas atsakomybės sąlygas netinkamai sutartį vykdančiam tiekėjui. Dažnu atveju (žinoma, priklauso nuo konkretaus sutarties projekto) sutartyje būna numatyta galimybė sustabdyti mokėjimus, jei tiekėjas netinkamai teikia paslaugas, iki jis ištaisys sutarties vykdymo trūkumus, taip pat skaičiuoti delspinigius, taikyti baudas, reikalauti žalos atlyginimo ar nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, kas nulemtų tiekėjo įtraukimą į nepatikimų tiekėjų sąrašą.
Ugdymo įstaigų maitinimo paslaugų viešieji pirkimai gali būti vykdomi per CPO katalogą, kuriame šiuo metu yra daugiau nei pusė šimto pirkimo sąlygų reikalavimus atitinkančių tiekėjų. Kitas variantas – jeigu CPO siūlomos sąlygos neatitinka ugdymo įstaigos poreikių, jos gali skelbti pirkimus pagal pačių pasirengtus pirkimo dokumentus.
Atsižvelgiant į tai, kad ugdymo įstaigų maitinimo paslaugų viešųjų pirkimų sutarčių vykdymas problemiškas ne tik dėl teisinio reguliavimo, bet ir dėl maitinimo kokybės bei higienos vertinimų, tokių sutarčių vykdymo patikrą vykdo bei rekomendacijas teikia ne tik Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).
Kai vieni nežino, ką nusipirko, o kiti nedaro, ką įsipareigoję
Viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo problemos dažnu atveju panašios – tiekėjas nežino (arba apsimeta nežinąs), kaip vykdyti sutarties nuostatas, o ugdymo įstaigos – ko gali reikalauti pagal sudarytas sutartis arba pradėjus vykdyti sutartį, supranta, kad paslaugų poreikis vis tik yra kitoks, negu nurodyta sutartyje.
Pirkdamos ugdymo įstaigų maitinimo paslaugas per CPO, ugdymo įstaigos gali pasirinkti pageidaujamas sąlygas, pavyzdžiui: maisto tiekimo formą, t. y. savitarną, kai maistą pasirenka patys mokiniai švediško stalo principu, arba kai maistą pateikia valgyklos darbuotojas. Pasitaiko atvejų, kai ugdymo įstaigos pasirenka „savitarną“, tačiau pradėjus vykdyti sutartį, supranta, kad jaunesnių klasių moksleiviams toks maisto tiekimo principas yra nepatogus ir sudėtingas, tad ima taikyti kitą maisto tiekimo būdą.
Esama situacijų, kai, vykdant viešąjį pirkimą per CPO, ugdymo įstaiga nurodo, jog bus reikalinga įdiegti elektroninę maitinimo užsakymų ir atsiskaitymų sistemą (EMUAS), tačiau sudarius sutartį to nereikalauja, nes galvoja, jog EMUAS yra tas pats, kaip galimybė atsiskaityti kortele, grynaisiais pinigais ar elektroniniu mokinio pažymėjimu. Tad jei tiekėjas pats neįvykdo įsipareigojimo įdiegti EMUAS, perkančioji organizacija to nė nesupranta.
Vykdant viešuosius pirkimus, reikalavimas įdiegti EMUAS, kaip ir mokinių aptarnavimo forma, yra ekonominio naudingumo vertinimo kriterijai, už kuriuos tiekėjams skiriami balai, svarbūs renkant laimėtoją. Taigi susidaro iš esmės ydinga situacija, kai tiekėjams skiriami balai už kriterijus, kurie nėra svarbūs ugdymo įstaigai ir kurių laikymosi niekas neprižiūri, o, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų, tų reikalavimų nevykdymas gali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, nulemsiantis vienašališką sutarties nutraukimą bei tiekėjo įtraukimą į nepatikimų tiekėjų sąrašą.
Perkant ugdymo įstaigų maitinimo paslaugas per CPO galima pasirinkti ir komercines paslaugas, t. y. „laisvai pasirenkamo komercinio patiekalo“ galimybę, kai tiekėjas įsipareigoja pasiūlyti tam tikrą kiekį laisvai pasirenkamų patiekalų, kuriuos mokiniai gali laisvai įsigyti. Per VPT vykdytus patikrinimus nustatyta, kad esama atvejų, kai ugdymo įstaigos viešojo pirkimo metu nurodė, jog reikės apie 250 vnt. laisvai pasirenkamų komercinių patiekalų, o sutarties vykdymo metu išaiškėja tikrasis – kelis kartus mažesnis – poreikis. Taip pat nustatyta atvejų, kai, nepaisant to, jog viešojo pirkimo sutartyje numatyta pareiga pasiūlyti mokiniams laisvai pasirenkamų komercinių patiekalų, tiekėjas sutarties vykdymo metu tokios paslaugos neteikia, o ugdymo įstaigos ir nereikalauja.
Atkreiptinas dėmesys, kad tokie, įprastai žodiniu būdu sudaryti sutarties keitimai, neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 89 str. numatytų viešojo pirkimo sutarties keitimo sąlygų. Žinoma, kiekvienu atveju reikėtų vertinti konkrečios sutarties nuostatas bei vykdymo aplinkybes, tačiau neatmestina galimybė, kad tokio pobūdžio sutarties keitimas galėtų būti vertinamas kaip esminis ir negalimas. Pavyzdžiui, atvejis, kai viešojo pirkimo metu ugdymo įstaiga nurodė, jog reikės papildomai kasdien pagaminti po 250 vnt. laisvai pasirenkamų komercinių patiekalų, o sutarties vykdymo metu realiai būdavo pagaminama vos keliasdešimt porcijų, tikėtina, susiaurino pirkime galėjusių dalyvauti tiekėjų skaičių. Reali tikimybė, kad pasirinkus tikrąjį poreikį atitinkančias sąlygas, pirkime būtų dalyvavę daugiau tiekėjų ir perkančiajai organizacijai būtų pasiūlyta palankesnių sąlygų.
Taigi pastebima gana dažna tendencija, kad maitinimo paslaugų sutartys ugdymo įstaigose nėra vykdomos tinkamai. Vienu atveju ugdymo įstaigos, atlikdamos viešąjį pirkimą, netinkamai suformuluoja paslaugų poreikį ir vėliau, sutarties vykdymo metu, neracionaliai naudoja lėšas, mokėdamos už poreikio neatitinkančias paslaugas. Kitu atveju vengiama pasinaudoti viešojo pirkimo sutartyje numatytomis sankcijomis siekiant išsireikalauti tinkamo paslaugų teikimo, kas yra perkančiosios organizacijos pareiga. Abiem atvejais yra pažeidžiamos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos ir jose įtvirtinti viešųjų pirkimų principai.
Nereguliari kontrolė paskatina piktnaudžiauti laisve
Vaikų maitinimo problema yra gerai žinoma ir VMVT. Nuo 2019 m. pabaigos nebegalioja Maisto įstatymo nuostata, pagal kurią VMVT pagal kompetenciją turėjo derinti vaikų ugdymo įstaigų, vaikų socialinės globos įstaigų ir vaikų poilsio stovyklų valgiaraščius. Tai reiškia, kad maitinimą vaikų ugdymo įstaigoms tiekianti įmonė turėjo valgiaraščius suderinti su VMVT.
Nurodytos prievolės atsisakymas suteikė įmonėms, tiekiančioms maitinimo paslaugą vaikų ugdymo įstaigose, galimybę paprasčiau ir greičiau koreguoti valgiaraščius, kas turbūt yra patogu ir ugdymo įstaigoms. Bet problema yra tai, kad derinimo su kontroliuojančiomis institucijomis nebuvimas leidžia ir piktnaudžiauti. Vienas pažeidimų, kurį, atlikdama maitinimo paslaugų sutarčių vykdymo ir paslaugų kokybės vertinimus, nustatė VMVT, yra netinkamas valgiaraščių sudarymas, kai nėra užtikrinama pakankama skirtingų maistinių medžiagų patiekaluose įvairovė ir kokybė. Dėl to vaikai atsisako valgyti mokykloje patiekiamą maistą, o tėvams tenka spręsti susiklosčiusią situaciją savo jėgomis, kreipiantis į ugdymo įstaigų vadovybę ar net į atsakingas institucijas.
Dažniausiai, kai nustatomi netinkamo valgiaraščių sudarymo atvejai, įmonei suteikiamas terminas pašalinti nustatytus neatitikimus. Tai reiškia, kad įmonei bus nurodyta sudaryti naujus ar pakeisti esamus valgiaraščius, ir pagal juos tiekti maitinimą, kuris atitinka vaikų maitinimui keliamus reikalavimus. Įmonės, teikiančios maitinimą ugdymo įstaigoms, atsakingas asmuo už nustatytus neatitikimus gali būti patrauktas atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, kuris numato už tokį pažeidimą gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda nuo 300 iki 560 eurų.
Sutartims reikia ir deramai pasiruošti, ir vėliau kontroliuoti
Kaip matyti, ugdymo įstaigų maitinimo paslaugų teikimo problematika yra daugialypė. Suprantama, jog visi tėvai yra suinteresuoti kokybišku vaikų maitinimu, todėl yra pasiryžę imtis priemonių, kad tokį maitinimą ir užtikrintų. Tačiau reikėtų prisiminti, kad maitinimo paslaugų teikimo sutartys yra sudarytos tarp ugdymo įstaigos ir paslaugų teikėjo. Šios dvi šalys yra teisiškai viena kitai įsipareigojusios bei atskaitingos, todėl naudingiausia būtų paskatinti veiksmų imtis pačią ugdymo įstaigą.
Tenka konstatuoti ir tai, kad įprastai ugdymo įstaigų viešųjų pirkimų sutartis vykdo ne teisinį išsilavinimą turintys asmenys, todėl tikėtina, kad sutarčių nuostatos jiems gali pasirodyti painios. Tačiau jų pareiga dar prieš viešąjį pirkimą tiksliai įsivertinti paslaugų poreikį bei susipažinti su paslaugų teikimo sutarties nuostatomis.
Na, o jeigu sutarties vykdymo metu paaiškėtų paslaugų teikimo trūkumų, ugdymo įstaiga privalo imtis veiksmų įgyvendinant sutartyje numatytas sankcijas ar sprendžiant problemas pagal Civiliniame kodekse numatytus sutarčių vykdymo principus. Priešingu atveju, nukenčia kokybiško maisto ugdymo įstaigose nesulaukiantys vaikai, o, mokant tiekėjui už netinkamai ar visai neteikiamas paslaugas, neracionaliai naudojamos mokesčių mokėtojų lėšos.
