Karantiną, norėdama apsisaugoti nuo COVID-19 keliamų grėsmių, kovo 16 d. paskelbė Vyriausybė. Dabar kiekvieną savaitę Ministras Pirmininkas ir sveikatos apsaugos ministras praneša apie tai, ką mums leidžiama daryti, ko neleidžiama. Ar bus dar karantinas pratęstas, ar ne? Kaip privalėsime gyventi, dirbti ar ilsėtis? Tikra policinė valstybė su apribojimais ir dar dalies visuomenės diskriminacija. Atskiroms visuomenės grupėms duodamos atskiros rekomendacijos, neik, būk namie, nekeliauk, valstybė tavimi rūpinasi. Karantinas buvo reikalingas, tik ar toks griežtas ir toks neprognozuojamai ilgas? Latvijos pavyzdys rodo, kad ir švelnesnis karantinas davė net geresnius rezultatus. Latvijoje verslas nebuvo sustabdytas visiškai, nebuvo atkurta sienų kontrolė, netgi nebuvo privalomos būtinybės dėvėti kaukes ir t.t. Susirgimų ten mažiau, mirčių taip pat mažiau.
Dabar pranešama apie milijonus, kurie byra į žmonių kišenes. Tik kažkodėl tų milijonų niekas nemato, nes jau labai lėtai jie byra, matyt biurokratinis aparatas sukasi labai lėtomis apsukomis, o gal ir neskubama labai greitai jo sukti. Juk kuo daugiau lėšų išmokės artėjant rinkimams, tuo daugiau tikimąsi gauti rinkėjų balsų. O gal gelbėjimo plano autoriai sugalvojo šitiek taisyklių, kad paprastam žmogui lengviau būtų bankrutuoti ir gauti paprastas pašalpas iš valstybės, nei mokėti mokesčius. Tik jei visi rinksis tokį kelią, iš kokių pinigų mes surinksime biudžetą? Vien per sausio – balandžio mėnesius valstybės biudžeto pajamų gauta 312,2 mln eurų mažiau nei planuota. Tik noriu priminti, kad sausio, vasario mėnesiais ir dar pusę kovo mėnesio karantino nebuvo.
Paskelbus karantiną dalis verslo įmonių sustojo iš dalies, darbuotojams buvo paskelbtos prastovos, dalis užsidarė ir žmonės neteko darbo vietų. Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotų bedarbių skaičius nuo vasario pabaigos iki birželio pradžios Lietuvoje ūgtelėjo nuo 36 000 – iki 200 883. Be to skaičiuojama, kad valstybės skola išaugs iki 22 mlrd. eurų. Anot Statistikos departamento, 38 proc. respondentų nurodė, kad jų įmonės veiklą apribojo karantinas. Labiausiai karantino įtaką pajuto prekyba (52 proc.) ir paslaugų sektorius (42 proc.), mažiau pramonė – (24 proc.) ir statybos (36 proc.). Štai tokius skaičius mes turime prasidedant vasarai.
Dar kovo mėnesį valdantieji pranešė, kad verslui skirs istorinio dydžio pagalbą. Tačiau pamiršo paminėti, kad ji bus istoriškai lėta ir sudėtinga, o pagalbos nesulaukusios įmonės užsidaro. Jie ilgą laiką nevykdė veiklos, o kai nebegali išlaikyti darbuotojų – tuomet belieka vienas žingsnis – bankrotas.
Pirmosios subsidijos už prastovas, verslus pasiekė tik balandžio 17 d., po mėnesio nuo karantino paskelbimo, o balandžio 20 d. išmokėtų sumų dydis siekė vos 53,6 tūkst. eurų už 222 darbuotojus, nors darbuotojų, už kuriuos paprašyta subsidijų, buvo 139 tūkst.
Atlikti tyrimai rodo, kad balandžio mėnesį daugiau nei 83 proc. respondentų, t.y. įmonių, tvirtino, jog paramos įgyvendinimo verslui mechanizmas nėra pakankamas bei 82 proc. manė, jog paramos apimtis yra mažesnė, negu vidutiniškai kitose Europos sąjungos (ES) šalyse. Gegužės mėnesį paramos apimtį mažesne laikė 63 proc. apklaustųjų, o paramos mechanizmą nepakankamu – 77 proc. Taigi didžioji dalis verslo tų byrančių milijonų ir toliau nemato, nors jų labai reikia.
Pagalbos suteikimo taisyklės tokios painios, kad vargu ar jas supranta kas nors daugiau nei grupė žmonių dirbančių „Invegoje“. Ar žinote, kad pavyzdžiui lengvatinės paskolos turėtų būti išmokėtos iki liepos 31 d. Čia su sąlyga, jei įmonė atitiks kriterijus. Tačiau ką daryti ir kaip išsilaikyti dabar?
Lietuvoje buvo pateiktas verslo gelbėjimo planas, skelbta apie didelius paramos paketus, tačiau „Invegos“, gegužės 27 d. duomenimis, buvo panaudoti tik 6,8 proc. iš verslo paramai per šią įstaigą numatytų 1,3 mlrd., kai šalyje yra virš 200 000 bedarbių, o pagalba verslui žadama nuo kovo vidurio. Negana to, verslininkams teko pildyti prašymus, teikti ataskaitas, įrodinėti, kad smogus pandemijai ir paskelbus karantiną jiems reikalinga pagalba. Gegužės 19 d. bendrovių, paskelbusių apie prastovas, skaičius siekė 24 588, tai sudaro 28,2 proc. visų veikiančių šalyje įmonių. Labai mažos ir mažos įmonės sudaro apie 75 proc. visų įmonių ir jos turi labai mažas administracines galimybes pasinaudoti lengvatinėmis paskolomis. Lietuvoje tik maždaug penktadalis įmonių paramą gavo greitai, tokia pat dalis jos visai negavo, o beveik pusė įmonių paramos vis dar laukia. Įdomu, ar valdantieji sutiktų, kad įmonės jiems taip pat mokėtų mokesčius? 20 proc. sumoka, 20 proc. nemoka, o likusi dalis laukia. Esu tikras, kad tokias įmones tiesiog apgultų baudos ir delspinigiai. O verslas kantriai laukia, kada iš valdžios koridorių nubyrės bet šiek tiek pinigų, kad jie galėtų išsilaikyti ir toliau valstybei sąžiningai mokėti mokesčius.
Valdžios sektoriaus skola 2019 metų pabaigoje sudarė 36,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), arba 17,5 mlrd. eurų. Kaip skaičiuoja Finansų ministerija, šiemet skola metų pabaigoje gali sudaryti nuo 46,8 proc. iki 50,6 proc. BVP – nuo 22 iki 22,6 mlrd. eurų. Tai didžiausia skola nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo.
Per du karantino mėnesius nedarbas Lietuvoje šoktelėjo nuo 9,3 proc. iki 11,6 proc.. Šis rodiklis įspėja ir apie apsukas mažinančias įmones, priverstas atleisti darbuotojus, ir apie bankroto keliu žengiančius verslus.
Europos Komisija prognozuoja, kad Lietuvos ekonomika 2020 m. smuks 7,4 proc., todėl šiemet pirmiausia rekomenduoja Lietuvai imtis visų reikalingų priemonių pandemijai suvaldyti, ekonomikai palaikyti ir jos atsigavimui skatinti. Tačiau Lietuva juda vėžlio tempu. Šiemet, kol dar turime einamuosius projektus, nejaučiame tikrojo krizės masto, tačiau kokie planai ir projektai mūsų laukia 2021 metais? Jei situacija nesikeis turėsime dar vieną atleidimų bangą.
Valdantieji, kurie, kaip kokią mantrą kartoja, kad reikia kuo mažiau biurokratijos priimant sprendimus, turėjo jau kovo mėnesį, o jei nespėjo, tai bent balandį, stipriai supaprastinti ir palengvinti reikalavimus įmonėms gauti paramą. Mažinti administracinę naštą. Užtikrinti greitą pinigų skyrimą. Nereikalauti iš verslo šimtų pažymų ir balansų, supaprastinti dokumentų formas, kad jas užpildyti nebūtų sudėtinga ir tam nereikėtų finansininkų ir teisininkų konsultacijų. Didžiąją dalį pinigų naudoti ne pravalgymui, o darbo vietų išlaikymui ir kūrimui, skatinti verslą, skatinti vietinius gamintojus per būtiniausių produktų krepšelį. Taip pat nežiūrėti biurokratiškai sudarant sąrašus įmonių, kurioms priklauso parama, nes net jeigu kažkam atrodo, kad tokio tipo įmonių veikla nebuvo uždrausta ir jai nepriklauso parama, tai dar būtų gerai pažiūrėti, ar įmonė veiklą vykdė. Pavyzdžiui, kaip parduoti akinius, jei žmonės negalėjo pasitikrinti regėjimo, nes gydytojai teikė tik būtinąją pagalbą arba konsultavo telefonu. Ar kaimo turizmo sodybų veikla? Ji niekada nebuvo uždrausta, bet buvo draudžiama teikti maitinimo paslaugas ir akivaizdu, kad ir šis verslas patyrė nuostolių. Tokių atvejų tikrai yra ne vienas, tačiau kol į visą gelbėjimo planą bus žiūrima tik formaliai arba vykdant piarines akcijas, nes juk smagu pranešti apie byrančius iš dangaus milijonus, mūsų verslas tiesiog papildys bedarbių gretas.
Deja, konceptualaus visos situacijos matymo nėra. Daugeliu atvejų murkdomės smulkmenose, o nematome visumos, kuriame žmonių gerovę praskolintoje valstybėje. Ir svarbiausia, kad daugiausiai skolinamės pravalgymui. Štai toks yra mūsų valdančiųjų gelbėjimo planas. Pasiskolinti, prieš rinkimus išdalyti pakišas į kairę ir į dešinę, o tuomet tikėtis, kad visi žmonės geranoriškai „susimes“ ir grąžins valstybės skolą už dabartinių valdančiųjų piarą. O svarbiausia tai, kad tas skolas uždėsime ne tik savo vaikams, bet dar ir anūkams.
Vigilijus Jukna,
Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
