Šiais 2024 m. Lietuvos Šaulių sąjunga minėjo savo 105-tą gimtadienį. Žvelgiant atgal, daugiau nei prieš šimtmetį, viename provincijos mieste laisvės džiaugsmas maišėsi su netikrumo, chaoso ir nevilties aidais.
Paprūsėje, keliolika kilometrų nuo sienos su Vokietija, Vilkaviškio mieste, 1919 m. susibūrė dešimties žmonių grupė ir įsteigė šaulių būrį.
Pasak ilgamečio Vilkaviškio miesto burmistro Antano Sajetos, „1919 metų spalio mėnesio 9 dieną oficialiai buvo įkurtas Vilkaviškio šaulių būrys, kuris tų pačių metų spalio mėn. 20 dieną Šaulių sąjungos centro valdybos buvo patvirtintas.“ Netrukus iš būrio buvo sudarytas visas skyrius, kuris vėliau gavo Lietuvos šaulių sąjungos VIII rinktinės pavadinimą. Skyriaus pirmuoju vadu buvo paskirtas Jurgis Grūnovas.
Skyriui, o vėliau rinktinei priklausė visame Vilkaviškio rajone veikusių valsčių šaulių būriai. Skyriaus valdyba kartu su 8 šaulių būriu įsikūrė Vilkaviškyje.
Pasakojime aptarsime 8-to Vilkaviškio miesto šaulių būrio veiklą nuo pat susikūrimo 1919 m. Apžvelgsime, ne tik Vilkaviškio būrio, bet ir skyriaus, o vėliau – VIII Vilkaviškio šaulių rinktinės istoriją ir raidą.
Anot senojo Vilkaviškio burmistro, „įkurtasis šaulių būrys iki pat 1920 m. jokio didesnio veikimo nepareiškė. Apie Vilkaviškio šaulių būrio įkūrimą mieste mažai kas žinojo. Todėl vietos lenkų dvarininkai ir kiti „šlėktos“ visai laisvai jautėsi ir dėjosi prie tuo metu Lietuvoje veikusios slaptos lenkų kariškos organizacijos. Šis sambūris Vilkaviškyje dažnai rengdavo susirinkimus D-ro Klebinskio namuose, Vilniaus gatvėje. Aukštai galvas kėlė ir vietos komunistai.
Todėl veiklesnieji vilkaviškiečiai 1920 m. spalio mėnesio 11 dieną sušaukė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos patalpose susirinkimą šaulių būriui steigti.“
Tokiais neramiais laikais Vilkaviškio šaulių būrys ir skyrius pagaliau ėmėsi rodyti realią veiklą. Nepriklausomybės pradžioje Vilkaviškyje, kaip ir kituose miestuose, trūko tvarkos, saugumo ir ramybės. Šalyje vyko karas su lenkais ir bolševikais. Miestuose ir miesteliuose siautėjo plėšikai ir vagys.
Tą 1920 m. spalio 11 dieną Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje įvyko pirmas viešas Vilkaviškio šaulių būrio susirinkimas. Dalyvavo apie penkiasdešimt vilkaviškiečių. Miesto šauliais užsirašė beveik dvidešimt asmenų.
Susirinkimo iniciatoriai buvo mokytojas Albinas Čėsna, poetas ir žurnalistas Juozas Merkšaitis, miesto policijos vadas J. Marcinkevičius, V. Bilevičius, J. Pakulis ir vienintelė moteris – A. Krulikaitė. Buvo nuspręsta atgaivinti prieš metus įsteigto šaulių būrio veiklą. Pirmuoju būrio vadu tapo Vilkaviškio apskrities policijos vadas Jurgis Marcinkevičius.
Netrukus po pirmojo viešo šaulių būrio susirinkimo „Žiburio“ gimnazijoje, Vilkaviškio mieste įvyko rajono būrių atstovų suvažiavimas.
Anot poeto ir žurnalisto, šaulio J. Merkšaičio, „1920 m. spalių 17 d. (Vilkaviškio rajono būrių) suvažiavimas įvyko miesto valdybos bute prieš šventoriaus duris. Buvo išrinkti visi reikalingi Vilkaviškio skyriui organai: valdyba, kontrolės komisija, garbės teismas.“ Susitikimo metu buvo dar kartą patvirtintas Vilkaviškio šaulių skyrius. Skyriaus (vėliau rinktinės) valdybos pirmininku išrinktas mokytojas Albinas Čėsna, sekretorius – J. Merkšaitis.
Pagrindinė problema buvo ginklų trūkumas. Pirmasis skyriaus vadas Jurgis Grūnovas buvo tarnavęs Vokietijos kariuomenėje, todėl jam tarpininkaujant šautuvai iš vakarų atsidūrė Lietuvos pasienyje: „Vilkaviškio būrio šauliai per kelis kartus nuo Eitkūnų-Kybartų pasienio naktimis pergabeno ginklus į Vilkaviškį, – prisiminimais pasidalino pirmasis Vilkaviškio miesto būrio sekretorius Juozas Merkšaitis.
Vilkaviškio šaulių būryje 1922 m. atsirado policininko Liudo Lietuvninko pavardė, kuri vėliau figūravo Gižų nuovados viršininko pareigose. Vėliau, visiškai netikėtai darbo metu Liudas Lietuvninkas buvo nušautas. Palaidotas senose, prie Vilkaviškio turgaus esančiose kapinėse. Iškilmingose laidotuvėse dalyvavo daugybė vilkaviškiečių.
Apie laidotuves senuose šaltiniuose buvo rašoma štai kas: „1936 m. lapkričio 11 d. šauliai ir visuomenė velionio karstą išlydėjo į Vilkaviškio kapines. Vilkaviškio bažnyčioje atlaikytos gedulingos pamaldos. Po to karstas išlydėtas į kapus. Laidotuvėse dalyvavo aukštieji viršininkai, policija, Vilkaviškio šaulių būrys, karių kuopa ir gausi Vilkaviškio visuomenė. Naujai supiltą kapą pridengė dvylika vainikų. Ramiai ilsėkis, Liudai, Lietuvos žemelėje, – nekrologą žurnale „Trimitas“ užrašė įvykių liudininkas.
Vėliau Liudo Lietuvninko našlė pasamdė skulptorių Vytautą Kašubą sukurti mirusiajam vyrui paminklą. Puošnus antkapis Vilkaviškio senose kapinėse išlikęs iki dabar ir įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Tęsiant Vilkaviškio šaulių istoriją, anot burmistro A. Sajetos, „1922 m. Vilkaviškio būrys išaugo iki septyniasdešimties sąmoningų šaulių. Tais metais sudaryta stipri futbolo komanda, kuri kiekvienos gegužinės metu rungėsi su Kybartų šauliais. Būrio metinė šventė buvo švenčiama gana iškilmingai. Per metus Vilkaviškio šauliai surengdavo dvi viešas gegužines, penkis vakarus su vaidinimais.“ Vėliau veiklių vilkaviškiečių dėka atsirado ir šaulių knygynėlis, buvo suorganizuotas šaulių choras.
1923 m. žurnale „Trimitas“ buvo apžvelgta šaulio dienos minėjimo programa Vilkaviškio mieste. Pasak įvykio amžininko, „Iš anksto buvo duotas parėdymas šaulių būriams atvykti į Vilkaviškį.
Apie 9 val. neatsižvelgiant į blogą orą, šauliai pradėjo rinktis skyriaus būstinėn. Iš čia, surikiavus su skyriaus vėliava, šauliai buvo nuvesti į bažnyčią pamaldų ir šventei pritaikinto pamokslo išklausyti. Pamokslą sakė šaulys kunigas J. Inkrata. Pamaldų metu giedojo 8 būrio choras šaulio V. Bilevičiaus vedamas.
Dviem orkestrams griežiant, visas skyrius nuvyko turgavietėn. Čia buvo šaulių paradas. Šaulius su švente sveikino skyriaus valdybos pirmininkas St. Puišys. Žodį tarė Vilkaviškio apskrities komendantas pulk. ltn. Liormanas. Nuo visuomenės sveikino „Žiburio“ gimnazijos direktorius Stasys Vaitkevičius. Sveikinimo kalbą rėžė ir skyriaus vadas, mokytojas Albinas Čėsna.
Po sveikinimų šauliai praėjo ceremonialui maršu. Nuo 14 valandos buvo suruošta Vilkaviškio dvaro kieme gegužinė. Ji tęsėsi iki 16 val. Gegužinėje Vilkaviškio būrio šauliai rodė sporto mankštinimus.
Nuo 16 val. iki 21 val., esant blogam orui, šventės programa buvo tęsiama „Pavasaris“ organizacijos salėje. Čia Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos ir Žaliosios chorai padainavo keletą tautinių dainelių. Šventės programa užsibaigė šokiais.
Visi dalyviai buvo apsitaisę šauliškomis skrybėlėmis. Vilkaviškio šaulių skyriaus valdyba šventei išleido vienkartinį laikraštį „Šaulys“.“ Aštuntasis Vilkaviškio šaulių būrys buvo aktyvus mieste vykusių švenčių, minėjimų dalyvis ir organizatorius.
1923 metų pradžioje Lietuvos vyriausybė surengė Klaipėdos krašto atsiėmimą. Tuo metu visą Klaipėdą kontroliavo prancūzų kariuomenė. Lietuvos ūkiui ir pramonei žūtbūt reikėjo priėjimo prie Baltijos jūros. Į rengiamą sukilimą įsitraukė daugybė šaulių – savanorių iš visos Lietuvos.
Lietuvos centriniame valstybės archyve rastoje 1923 m. pažymoje pateikiamas L. Š. S. VIII-jo Vilkaviškio skyriaus šaulių dalyvavusių Klaipėdos krašto sukilime sąrašas. Čia galima perskaityti keturiasdešimt vyrų pavardžių. Jie buvo Vilkaviškio šaulių rinktinės nariai. Keletas iš jų buvo Vilkaviškio miesto 8-to šaulių būrio nariais.
Archyve rastas sąrašas ir 39 Vilkaviškio krašto vyrų, kurie priklausė Klaipėdos krašto savanorių civilių kariuomenei. Abi pažymas pasirašė Vilkaviškio šaulių skyriaus ( vėliau rinktinės) vadu 1923-1925 m. buvęs Antanas Čėsna. Šalia asmens parašo – Lietuvos Šaulių Sąjungos Vilkaviškio skyriaus valdybos antspaudas. Remiantis šiais dokumentais galima daryti išvadą, kad iš Vilkaviškio rajono sukilime dėl Klaipėdos dalyvavo beveik aštuoniasdešimt žmonių. Visi jie vienu ar kitu būdu buvo susiję su Vilkaviškio šaulių rinktine.
1923 m. kovo mėn. įvykusiame Vilkaviškio šaulių būrio susitikime valdyba nutarė „gausinti knygynėlį ir pirkti tinkamų knygų atsižvelgiant į kasos stovį. Mažasis knygynėlis turi būti naudojamas ir privalo prisidėti prie buveinės „Žiedas“, ir organizacijų „Žiburys“, „Pavasaris“ ir „Ateitininkai“ knygynų. Susirinkime buvo nutarta rikiuotės šauliams, vadinamiems rikiams, mokėti mėnesinį 10 centų nario mokestį.“
Vilkaviškio būrys tais metais susirinkimus darydavo kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Už du praleistus susirinkimus šaulys buvo išbraukiamas iš būrio sąrašo.
1923 m. kovo mėn. susirinkime valdyba nutarė organizuoti greitosios pagalbos kursus, rengti vakarėlį ir ruošti sekmadieniniuose susirinkimuose paskaitas. Vilkaviškio 8-to šaulių būrio vadu ir toliau išrinktas apskrities policijos vadas Jurgis Marcinkevičius.
Senojo laikraščio „Suvalkietis“ publikacijoje aptikau įdomų pasakojimą. Devyni kilometrai nuo Vilkaviškio miesto esančiame Šūklių miške buvo suorganizuotos pratybos. Anot šaltinių, „Vilkaviškio ir Šakių šaulių rinktinės suruošė manevrus. Vilkaviškiečiai vadinosi baltaisiais, o šakiečiai – raudonaisiais.
Iš abiejų pusių susidarė beveik 400 žmonių, tad buvo paskirstyta batalionais. Baltiesiems vadovavo atsargos leitenantas Lukoševičius, raudoniesiems atsargos leitenantas Manelis.
Kovos lauku buvo numatytas Šūklių miškas. Iš vakaro visokiom susisiekimo priemonėm: traukiniu, vežimais, raiti ir pėsti, traukė vieni į Alvitą, kiti į Naumiestį.
3 val. (naktį) į Alvitą automobiliu atvyko vyr. šaulių štabo viršininkas pulk. Budzinskas ir Kauno šaulių rinktinės vadas kap. Goncerauskas.
Orkestras sugrojo ir batalionai išžygiavo. Žmonės stebėjosi ankstyvu šaulių žygiu, nes 4 val. kaimas šventadieniais dar miega.
Po „karo“ abiejų rinktinių šauliai susirinko prie Šūklių miško, kur buvo nagrinėjama manevrų eiga. Šakiečiai ne taip linksmai jautėsi „karą“ pralaimėję.
Po to visi žygiavo į Naumiestį. Čia apsukrios zanavykės šaulės ruošė visiems skanius pietus. Naumiestyje pulk. Budzinskas pasakė gražią patriotinę kalbą. Miesto vardu šaulius sveikino burmistras. Vėliau daug abiejų rinktinių šaulių priėmė priesaiką.
Oficialioji dalis baigėsi paradu. Pilni geriausių įspūdžių apie 16 val. visais keliais iš Naumiesčio išsiskirstė.“
Vilkaviškio skyriaus šauliai bendradarbiavo ne tik su zanavykais, bet ir marijampoliečiais. 1927 m. savaitraštyje „Šaltinis“ rašoma, kad „Marijampolė-Vilkaviškis manevrai įvyko ruože Pilviškiai-Šunskai-Gižai-Keturvalakiai. Pratybų dalyviai buvo visi perlyti. Užduotis – susitinkamos kautynės. Veikė raiteliai, dviratininkai, pėstininkai. Buvo sanitarai ir ūkio dalis.“
Vėliau publikacijoje pažymima, kad atvyko dvi angliškos patrankos ir apsistojo Gižuose. Pasakojama apie artilerijos karininką vyr. ltn. Lavinską, aiškinantį šauliams patrankos veikimo principus. Čia kalba eina apie Vilkaviškio mieste 1926-1934 m. stovėjusį IV artilerijos pulką. Galimai iš pulko sandėlio ir buvo „pasiskolintos“ dvi patrankos. Minimas leitenantas – tai Kaupiškių kaime gimęs ir Vilkaviškyje IV-ame artilerijos pulke kurį laiką tarnavęs Juozas Lavinskas.
Po pratybų Gižuose įvyko bendri pietūs. O po jų, – anot įvykių liudininko, – buvo kiek pasilinksminta.
Apžvelgdamas 8 Vilkaviškio šaulių būrio veiklą miesto burmistras Antanas Sajeta rašo, kad 1925 m. „būrys apsnūdo. Nesurengė nei vieno pasilinksminimo bei pramogėlės. Tačiau buvo nupirkti septyni vokiški šautuvai, vienuolika sporto kostiumų ir futbolas. Nutarta visiems šauliams įsigyti šaulišką uniformą. Neturtingiems – uniformą duoti išsimokėjimui.“
Būrio pirmininko pareigas ėjo Vilkaviškio verslininkas Juozas Gelgota. Gedimino gatvėje stovėjusiame mūriniame name turėjo savo manufaktūros parduotuvę. Čia buvo prekiaujama iš vietinės ir užsienio atvežtos medžiagos pasiūtais vyriškais ir moteriškais paltais.
Netrukus „1926 m. būrio veikla pagyvėjo. Per metus buvo surengti du vakarėliai su vaidinimais, davę 230 lt pelno. Priimti 37 nauji nariai, bet apie tiek pat išbraukta. Nutarta įsigyti būrio vėliavą. Vilkaviškio būrys organizuotai dalyvavo Bartninkuose surengtoje šaulių šventėje. Atidarytas būrio knygynas. Vilkaviškio miestas padalintas į tris grupes ir paskirti ryšininkai. Pavojui ištikus, per trumpiausią laiką galima būtų sušaukti visus šaulius.
1927 metais šaulių būrys padalintas į keturias grandis. Vilkaviškio I grandis – 12 šaulių. Vilkaviškio II grandis – 9 šauliai. Gudelių III grandis – 12 šaulių. Būdežerių IV grandis – 13 šaulių. Iš viso – 46 šauliai. Bendra būrio sudėtis buvo 88 šauliai, iš kurių 40 nerikių.“ Nerikiais buvo vadinami šauliai atliekantys daugiau civilines pareigas.
Tais pačiais metais Vilkaviškio šaulių būrys pakeitė savo pavadinimo numerį: „Iki šiol būrys turėjo savo bendrą visoje Lietuvoje veikusių būrių numeraciją ir buvo vadinamas 241 šaulių būrys. Šaulių Sąjungos centro valdyba pertvarkė šaulių rinktines. Vilkaviškio būrys gavo naują rinktinėje eilės numeraciją ir oficialiai pavadintas „VIII šaulių rinktinės 8 šaulių būrys“.
Sekančiais 1928 m. „įsigytas komplektas muzikos instrumentų už 3500 litų išsimokėjimui. Tokiu būdu sena būrio svajonė turėti savo orkestrą pagaliau išsipildė. Orkestro vedėju pakviestas šaulys Juozas Norkevičius.
1929 m. Vilkaviškyje įsteigtas šaulių klubas. Čia šeštadieniais buvo rengiami šokiai, organizuotos gegužinės, vaidinimai.“
Šaltiniuose buvo rašoma, kad „šaulių klubo vieta pasirinkta gana patogi.“ Atsipalaidavimo oazė įsikūrė Vytauto g. Nr. 3. Vilkaviškiečiai pastatą vadino šaulių ramove. Čia įsikūrė būrio raštinė, choras ir orkestras. Spalio mėnesį „įvyko to klubo kuklios, bet jaukios ir draugiškos įkurtuvės, kuriose dalyvavo didelė dalis vietos šaulių ir šiaip inteligentijos.
Klubo lėšas sudarė metinis nario mokestis. Nariams reikėjo susimokėt už lošimą biliardu, kortomis, šachmatais ir loto. Klube buvo laikomas bufetas su įvairiais užkandžiais ir šiltais valgiais.“
Apie Vilkaviškio šaulių klubo darbo laiką įstatuose buvo rašoma taip: „Klubas pradeda veikti kasdien nuo 8 valandos ryto, o uždaromas 24 valandą. Jeigu po vidurnakčio klube pasilieka nemažiau trijų narių, klubas gali būti laikomas atidarytas ilgiau.“ Tiesa į klubą neblaiviam įeiti buvo griežtai draudžiama.
Tais pačiais 1929 m. šaulių būrio „dūdų orkestro“ nariams, vadinamiems griežikams, pasiūdintos uniformos. Svarbiausiu metų įvykiu tapo šaulių būrio vėliavos įteikimas. Vėliavą pagamino Vilkaviškio šaulės. Rugpjūčio mėnesį Šv. Kryžiaus bažnyčioje vėliava buvo pašventinta.
Laikraštyje „Suvalkietis“ 1929 m. atsiranda trumpa žinutė: „ VIII-tos šaulių rinktinės vado vyr. leitenanto Tugaudžio ir artisto Matukaičio iniciatyva Vilkaviškyje organizuojama šaulių teatro trupė. Pirmiausia manoma pastatyti Vytauto Didžiojo minėjimo proga istorišką dramą „Mirga“. Vėliau bus numatytas repertuaras visiems metams.“
Po poros metų, 1931 m. „įsteigtas būrio šaulių vasaros teatras, kuriame buvo surengta daug vakarų, pasilinksminimų ir vaidinimų.“ Pasak Vilkaviškio burmistro, „žymiai išplėtė savo veikimą ir prieš pora metų įkurta vaidintojų trupė. Be dažnų vaidinimų Vilkaviškio mieste buvo gastroliuojama ir Šakiuose.
Buvo nepamirštas ir kariškas pasirengimas. Energingai vedami rikiuotės pratimai, atliekami šaudymai kovos šoviniais, daroma gimnastika, sportuojama.
Būriui vadovavo atsargos jaun. leitenantas P. Lukoševičius. Naujasis Vilkaviškio 8-to šaulių būrio vadas buvo itin drąsus vyras. Į pasaulį atėjo 1897 m. Vilkaviškio dvare. Sulaukęs 22 m. savo noru įstojo į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose su rusais ir lenkais. Už pasižymėjimus kruvinuose susirėmimuose apdovanotas dviem Vyčio kryžiaus ordinais. Pateko į lenkų nelaisvę ir buvo kankinamas. Prarado dalį sveikatos. Nors viso to būtų maža, 1941 m. išvežtas į lagerį Sibire. Ten ir mirė.
Laikraštyje „Suvalkietis“ 1932 m. radau žinutę apie vilkaviškiečių ekskursiją į Dzūkiją. Anot įvykių amžininko, „liepos mėn. 2 ir 3 dienomis Vilkaviškio šaulių būrys autobusu suruošė ekskursiją į dzūkų bei Dainavos kraštą. Aplankė Kalvariją, Lazdijus, Seirijus, Liepalingį, Veisiejus, Liškiavą, Merkinę, Varėną, Alytų, Punią ir Birštoną. Per Prienus, Garliavą ir Marijampolę sugrįžo atgal į Vilkaviškį.
Visa kelionė sekėsi labai gerai. Glyto ir Bujausko mašina Nr. 8 traukė taip pat gerai. Ekskursantus visose vietose pasitiko budėję vietos šauliai. Perlojiečiai rūpestingai apnakvyndino ir širdingai pavaišino. Kelyje visą laiką skambėjo linksmos dainelės“.
Nuo 1933 metų Vilkaviškio šaulių būrio vado pareigas pradėjo eiti atsargos jaun. leitenantas J. Savickas. Metiniai narių susirinkimai vykdavo Vilkaviškio turtuoliu vadinamo Konstanto Melniko salėje. Prezidento A. Smetonos vardo alėjoje stovėjo dviejų aukštų mūriniai pastatai.
Pasak ilgamečio šaulio, burmistro A. Sajetos, „1934 m. dalyvauta vėliavų parade Kaune. Organizuota raitininkų estafetė sveikinimui nešti. Buvo sveikintas Respublikos prezidentas A. Smetona per 60 metų jubiliejų.“
Laikraštyje „Suvalkietis“ 1934 m. paminėta gegužinė. Pasak dalyvių, „prie Vištyčio, Čižiškių šilelyje, Vilkaviškio šaulių rinktinė ruošia didelę propagandinę gegužinę. Prie demarklinijos Grybuigiryje dainuos Vilkaviškio ir Kybartų šaulių chorai. Tai ne vieną ašarą išspaus mūsų pavergtiems broliams. Vėliau Čižiškių šilelyje prie ežero įvyks linksmoji dalis. Įėjimas veltui.“
Aštunto Vilkaviškio šaulių būrio veiklos ataskaitoje rašoma, jog „1935 metais suorganizuota įspūdinga vandens sporto šventė Paežerių ežere ir Joninių išvakarėse vykusi gegužinė „Osijos“ miške su vaidinimais ir laužu. Be to, surengta kelios gegužinės su priziniais šaudymais.“ Valstybinių švenčių metu šauliai Vilkaviškio gatvėmis žygiuodavo kartu su ulonais, IV artilerijos pulko kareiviais, ugniagesiais, jaunalietuviais, gimnazistais ir katalikiškų organizacijų nariais.
Laikraštyje „Suvalkietis“ 1936 m. vasarą buvo parengta publikacija. Pasak pasakojimo, Vilkaviškyje buvo surengtas „L. Š. S. VIII-tos rinktinės šaulių tarnybinis sąskrydis ir vietos 8-to būrio 17 m. užuomazgos ir 16 m. veikimo šventė.“
Pasak šventės dalyvio, „Liepos 5 d. jau nuo ryto Vilkaviškis pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Visomis miesto gatvėmis plaukė šaulių būriai. Apie 8 val. dalyvaujant abiems miesto būriams buvo pakelta didžioji vėliava. Prie Nepriklausomybės paminklo buvo padėtas vainikas, o burmistras A. Sajeta pasakė kalbą.
Po to visi ėjo į Įgulos aikštę (kareivinių rajone) dalyvauti VIII rinktinės būrių sąskrydyje. Čia įvyko rinktinės vado pulk. Leitenanto V. Matulionio sutikimas, vėliavos pakėlimas ir pamaldos. Po to buvo iškilmingai sutiktas į sąskrydį atvykęs Šaulių sąjungos vadas pulk Pranas Saladžius. Jis priėmė šaulių priesaiką ir bendrą paradą.
Didžiulėje Įgulos salėje 14 val. įvyko 8-to šaulių būrio sukaktuvinis posėdis. Buvo sakomos kalbos. Čia pat buvo paskirta delegacija, kuri šių iškilmių proga nuvyko pasveikinti J. E. vyskupą A. Karosą ir pakvietė atsilankyti į neužilgo įvyksiančią sporto ir dainų šventę.
Po sveikinimų atvykęs Šaulių Sąjungos vadas pasakė įdomią kalbą. Prezidentui A. Smetonai buvo sugiedota ilgiausių metų. Baigiantis posėdžiui sąskrydis priėmė tekstus ir pasiuntė juos telegrama prezidentui, ministeriui pirmininkui, krašto apsaugos ministeriui ir kariuomenės vadui.
Po posėdžio visa šaulių VIII rinktinė, nešina vėliavomis ir grojant keliems orkestrams, nužygiavo prie Nepriklausomybės paminklo. Po to sugrįžus į įgulos aikštę buvo bendri visiems šauliams pulko virtuvėje pagaminti kareiviški pietūs ir trumpas poilsis.
Toje pačioje aikštėje 17 val. prasidėjo sporto ir dainų šventė. Į ją dvasiškių lydimas atvyko vyskupas Antanas Karosas. Čia ritmiškus judesius išpildė Kybartų, Vilkaviškio ir Alvito būrių šauliai.
Futbolo rungtynes vykdė Vilkaviškio „Sudavija“ ir Kybartų „Sveikata“ šaulių klubai. Buvo ir lengvoji atletika. Gražiai dainavo chorvedžio K. Gurevičiaus diriguojami Vilkaviškio ir Kybartų šaulių chorai. Buvo organizuojamos granatos mėtymo, patrulio žygiavimo, šokimo į aukštį, šokimo į tolį, bėgimo rungtys. Kiekvienam laimėjusiam įduoti gražūs spalvoti pažymėjimai ir dovanos.
Visa šventės eiga buvo filmuojama. Filmavimą rūpestingai vykdė Liet. Kronikos gam. „Mūsų Lietuva“ filmuotojas Dunajevas ir vietos kino „Forum“ savininkas J. Fišeris.
Šios šventės bei sukakties proga Vilkaviškio būrys išleido ir šventės metu platino gana gražų, spalvotu šaulio L. Kasperskio pieštu viršeliu „Trimito“ didumo vienkartinį leidinį 17 m. Tėvynės sargyboje,“ – pasakojimą užbaigė žurnalisto plunksna
Ketvirtame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Vilkaviškio šauliai buvo nuolatiniai mieste vykusių švenčių organizatoriai ir dalyviai. Tuo metu išpopuliarėjo kasmetinės vadinamos kariuomenės ir visuomenės dienos. Vienas minėjimas, 1938 m. įvykęs Vilkaviškyje, buvo įamžintas laikraštyje.
Pasak senųjų šaltinių, „kariuomenės ir visuomenės diena Vilkaviškyje pravesta labai iškilmingai. Jau šventės išvakarėse apylinkėse aidėjo dainos. Išvakarės pradėtos katedroje gegužinės pamaldomis. Iš bažnyčios eisena ėjo į kapus pagerbti mirusių šaulių ir karių.
Po to specialiai į Vilkaviškį iškviestas „Valstybės teatras“ parapijos salėje vaidino veikalą.
Savo ruožtu VIII šaulių rinktinės rėmėjų būrio artistų trupė Įgulos salėje kariams vaidino Tarasonio režisuotą pjesę.
Šventės rytą Vilkaviškio miestas pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Prisirinko tiek daug žmonių, kiek miestas dar nebuvo matęs. Įgulos aikštėje mišias atlaikė Mečislovas Reinys. Po to prisiekė vietiniai šauliai. Kalbą pasakė miesto burmistras, šaulys Antanas Sajeta.
Mieste tarnaujantiems kariams buvo padovanoti aštuoni šautuvai. Vilkaviškio VIII rinktinės šauliams buvo įteikti net penkiasdešimt šautuvų. Ginklai buvo nupirkti už Vilkaviškio visuomenės suaukotas lėšas.
Einant pro tribūną, kurioje buvo sakomos kalbos, ant karių ir šaulių buvo beriamos gėlės.
Po pietų Vilkaviškio kareivinių arba Įgulos rajone prasidėjo kariškių, arklių sporto žaidimai ir kiti prašmatnumai. Laimėtojai apdovanoti gausiomis dovanomis. Publikos susirinko tūkstančiai.“
Aštuntasis Vilkaviškio šaulių būrys 1937 m. išaugo į kuopą. Miesto būrio sudėtyje buvusios šaulės moterys atsiskyrė ir įkūrė savo atskirą būrį. Laikraščio „Suvalkietis“ numeryje rašoma, kad „1937 m. kuopa turi savo orkestrą, chorą teatrą ir sporto klubą „Sudavija“. Rinktinės kontroliniame šaudyme kuopa užima antrą vietą.
Kuopa turi įsigijusi didelį Vilniaus pasą į kurį visi lipina ženklelius. Rikiai šauliai su ginklu eina šauliškas tarnybos pareigas. Mirusius šaulius Vilkaviškio šaulių kuopa iškilmingai palaidoja su priderančiomis apeigomis ir pastato jiems tinkamus antkapius.
Kuopa turi savo sklypą ir jau daromi žygiai pradėti savo namus statyti. Vykusiame metiniame susirinkime į šaulių naują tarybą buvo išrinktas miesto burmistras. Taip pat apskrities agronomas, Lietuvos banko skyriaus kasininkas ir ipotekos sekretorius. Kuopos vadu yra energingas ir savo darbui pasišventęs pašto valdininkas, atsargos jaunesnysis leitenantas K. Petravičius.“
Įvairių Vilkaviškio mieste vykusių švenčių metu populiariausios sporto rungtys buvo patrulio 5 km žygis, granatos „sviedimas“, šaudymas į butelius. Nugalėtojus apdovanodavo kišeniniais laikrodžiais, medžiaga uniformai ar kostiumui, metalinėm papirosinėm, vyčio bareljefais, knygomis. Prie retesnių dovanų galima priskirti elektrinį virdulį, plūgą, įvairius dirbinius iš gintaro, vardines taures.
Vilkaviškio dvaro kieme vykdavo gegužinės. Minėjimus rengdavo ir Vilkaviškio geležinkelio stoties salėje. Stoties viršininkas M. Danisevičius, dėvėdamas šaulio uniformą, priimdavo svečius ir sakydavo kalbas. Metiniai šaulių susirinkimai vykdavo Vilkaviškio verslininko, automobilių, autobusų dirbtuvės ir garažo savininko Konstanto Melniko salėje. Vilkaviškio šerių, saldainių, metalo fabrikai, ūkininkai šauliams aukodavo ginklus ir šaudmenis.
Artėjančio naujo didelio karo Europoje grėsmė skatino ginkluotis. Įvairiuose senųjų Lietuvos laikraščių puslapiuose buvo spausdinami raginimai gyventojus aukoti ginklų fondui. Žmonės suprato artėjantį pavojų ir masiškai aukojo pinigais ir ginklais. Apie artėjantį pavojų buvo diskutuojama miestuose ir miesteliuose.
Vilkaviškio krašto Šaulių Sąjungos narių veikla dvidešimt du laisvės metus buvo neatsiejama miestiečių gyvenimo dalis. Įstoti į šaulių gretas buvo prestižo ir garbės reikalas. Šaulių būryje buvo galima sutikti ne tik nepasiturinčius vilkaviškiečius, bet ir aukštas pareigas miesto savivaldoje užimančias asmenybes.
