1934 m. laikraščio puslapiuose radau V. Kudirkos draugo, mokytojo ir daraktoriaus, zanavyko J. Stalioraičio prisiminimus.
Lietuviškos spaudos draudimo laikais knygnešys gyveno Slavikuose ir platino lietuviškas knygas. Per jo rankas po visą Lietuvą pasklido ištisos siuntos draudžiamo lietuviško žodžio. Kadangi V. Kudirka buvo tarsi po didinamuoju žandarų stiklu, todėl jo raštus spausdinimui į Tilžę nešdavo Stalioraitis.
1934 m. Stalioraitį, ramiai gyvenusį Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio aplanko reporteris. Pasak žurnalisto, „Senasis daraktorius labai kuklus, bet vertas didelės pagarbos. Dabar (tarpukaryje autor. past.) gyvena savo devynių hektarų ūkyje Kubilėlių kaime, kurį pats tvarko ir prižiūri. Gerina laukus, puoselėja sodus ir bityną. Mokykloje mokytoju pradirbo penkiasdešimt metų. Vis dar guvus, sveikas, geros nuotaikos ir ypatingai darbštus. Už ypatingus nuopelnus 1930 m. apdovanotas Gedimino ordinu.“
Anot minimo V. Kudirkos amžininko, „Himno autorius buvo mano draugas. 1876 m. jis atvyko į Seinų seminariją. Čia mudu susitikome ir bemaž pusantrų metų viename kambaryje gyvenome.”
Kudirka pasižymėjo gera nuotaika, ir nuoširdumu. Jo gabumai reiškėsi puikiai. Su filosofija darydavo tiesiog stebuklus. Turėjo puikią atmintį. Gavęs penketą padėdavo mokytis draugams. Visą laisvalaikį skirdavo literatūrai ir muzikai.
Smuiką palikdavo visada po lova. Daug dainuodavo arba grieždavo. Jau po pirmojo kurso tapęs klieriku, Kudirka paskiriamas kunigų seminarijos Seinuose choro dirigentu.
Jo gabumus pastebėjo draugai ir seminarijos vyresnybė. Tačiau pačiam V. Kudirkai kunigų seminarijos atmosfera visiškai nepatiko. Jis neturėjo jokio kunigo pašaukimo. Apie tai kartą pareiškė ir rektoriui. Vienok rektorius nenorėjo paleisti gabaus klieriko ir patarė pasilikti, bei galutinai apsispręsti.
Kartą į Seinus aplankyti sūnaus atvyko V. Kudirkos tėvas. Pastarasis buvo tvirto nusistatymo ir labai konservatyvus žmogus. Todėl sūnų vertė kunigu pasilikti. Nors Kudirka ir buvo labai gero būdo, tačiau geros širdies tėvui neturėjo ir nėjo jo pasitikti. Visa tai matė daug klierikų.
To apsilankymo metu Kudirka tėvui pareiškė, kad išstosiąs iš kunigų seminarijos. Kilo didelis triukšmas. Bet čia vėl draugų ir tėvo perkalbėtas dar kurį laiką pasiliko. Tačiau neilgam. Tėvas labai supyko ir išsižadėjo – žinokis vaike.
Kudirka skurdo, vargo ir rūpesčių spaudžiamas mokėsi. Pinigų nebuvo, todėl tik aukos ir pamokos mokinant vaikus jį gelbėjo. Padėjo ir pažįstami. Dažnai bado verčiamas maisto ėjo prašyti į kareivines Marijampolėje. Tuo laiku stipriai pakenkė savo sveikatai. Dėl to vėliau pyko ant savo tėvo.
1876 metais ir aš mečiau kunigų seminariją Seinuose. Ir po daugelio metų su Kudirka aš vėl susitikau Šakiuose. Jis jau buvo baigęs medicinos mokslus ir apsigyvenęs Žydpilėje. Kaip pats sakydavo, kaipo gydytojas.
Čia aš jį dažnai lankydavau, nes tuomet gyvenau Slavikuose, kaipo mokytojas. Mudu kalbėdavova apie tautišką lietuvių atgimimą, spaudos platinimą, kovą su rusų rėžimu. Ypač aš labai gerai pamenu Kudirkos žodžius, kuriuos dažnai man kartodavo: „Ir tu kaipo mokytojas darbuokis tautos žadinimo ir apšvietos darbe, kiek pajėgos leidžia. Kelk vaikų širdyje tautišką supratimą, gimtosios kalbos meilę ir mokyk juose rašto. Tauta už tai bus dėkinga.“
Tomas Sušinskas
