1934 m. spalio 24 d. į Marijampolės miestą suplūdo minios žmonių. Iš visos Lietuvos miestų ir miestelių į suvalkiečių sostinę atvyko vyskupai. Miesto geležinkelio stoties prieigose gyventojai stumdėsi petis į petį.
Tokio sambūrio priežastis buvo arkivyskupo Jurgio Matulaičio perlaidojimo iškilmės. Žmonių akyse Matulaitis buvo įgijęs didelę pagarbą – prieškario marijampoliečių lūpose arkivyskupas buvo minimas kaip šventasis.
Jurgio Matulaičio gyvybė užgeso 1927 m. Kaune. Po vyskupo mirties ne vienus metus buvo siekta, kad jo kūnas atsidurtų Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios koplyčioje. Šias iškilmes glaustai nušvietė to meto spauda.
Pasak 1934 m. šaltinių, „Marijampolės marijonų vienuolynas yra visos Lietuvos vienuolių centras. Visiems buvo labai svarbu, kad būtent Marijampolėje ilsėtųsi arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Visi norėjo lyg gyvą pavyzdį jį turėti prieš savo akis.
Pagaliau Marijampolė yra gimtoji arkivyskupo parapija: čia jis augo, mokėsi, čia praleido pirmąsias kunigystės dienas.
Leidimą perkelti kūną iš Kauno į Marijampolę suteikė Vilkaviškio parapijos vyskupas.
Perlaidojimo iškilmės prasidėjo spalio 24 d. Kauno marijonų bažnyčioje. Į šventojo tėvo laikytas iškilmingas mišias atvyko gausybė kauniečių. Kaune buvo didelis sujudimas. Apie trečią valandą po pietų Bazilikos šventorium pradeda rinktis visų Kauno bažnyčių gedulingos procesijos. Kaune nutysta ilgiausios eilės įvairiausių organizacijų: studentų, moksleivių ir suaugusiųjų.
Visoms iškilmėms Kaune vadovauja arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas. Atvyksta Respublikos prezidentas Antanas Smetona, visi ministeriai, aukštieji karininkai ir valdininkai. Atstovaujami tapo visi luomai ir visos profesijos.
Vėliau visa didelė procesija pradeda judėti Kauno geležinkelio stoties link. Galingas Kauno metropolijos kunigų choras drebina visų širdis ir miesto gatves. Lyja smarkus lietus, bet žmonės nesiskirsto.
Arkivyskupo karstas Kauno stotyje įdedamas į atskirą vagoną išpuoštą žalumynais ir vainikais. Kai kurios moterys pradeda verkti.
Traukinys pradeda judėti link Marijampolės. Arkivyskupo kūną traukinyje lydi septyni vyskupai: Pr. Karevičius, J. Staugaitis, K. Paltarokas, J. Kukta, M. Reinys, P. Būčys ir kiti.
Kazlų Rūdos stotyje traukinys priverstas šiek tiek stabtelti – susirinko nemažas katalikų būrys. Stoties viršininkas atidaro vagono duris, kad žmonės galėtų pamatyti karstą.
Marijampolėje taip pat lyja smarkokas lietus, tačiau Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios šventorius pilnas žmonių. Marijampoliečiai čia pradėjo rinktis jau nuo 17 val. vakaro. Netrukus pradeda skambėti bažnyčios varpai. Tai buvo sutartas ženklas, kad traukinys iš Kauno pajudėjo link Marijampolės.
Suvalkiečių pagrindinės bažnyčios šventoriuje prasideda spūstys. Daugelio rankose žvakės, o viduje susikaupimas. Per pagrindinius šventoriaus vartus pradeda žygiuoti įvairios organizacijos su savo vėliavomis.
Marijampolės geležinkelio stoties perone išrikiuota ginkluota kareivių garbės kuopa su pulkininku Svilu priešakyje. Kitoje perono pusėje lūkuriuoja Marijampolės dvasininkai. Jų gausa nustebino ne vieną: susirinko beveik šimtas kunigų.
Traukiniui pasiekus Marijampolės parapijos ribas nakties tamsumoje sužimba bažnyčios bokštų kryžiai. Perone laukiantieji užsidega žvakes.
Traukiniui sustojus išlipa visi vyskupai. Prie vagone esančio karsto prieina Marijampolės apskrities viršininkas, prokuroras, burmistras. Jų pagalba karstas iškeliamas iš vagono.
Karo orkestras pradeda groti maršą. Kariuomenės vyrai atiduoda pagarbą ginklu. O organizacijų vėliavos nulenkiamos žemyn. Perone įsivyrauja tyla.
Karstas uždedamas ant aukšto katafalko, kuris buvo iš anksto parengtas ant sunkvežimio apipinto vainikais ir gėlėmis. Iš paskos sunkvežimiui eina orkestras, arkivyskupo giminės, inteligentija, kariuomenė ir Šaulių sąjunga. Kadangi jau tamsu, visa procesija apsupta uždegtų fakelų nešėjų, kurių buvo daugiau nei du šimtai vyrų.
Į Marijampolės bažnyčią tilpo tik maža dalis žmonių, visi kiti turėjo laukti už šventoriaus vartų. Manoma, kad pasitikimo iškilmėse dalyvavo per penkis tūkstančius piliečių. Vėliau į bažnyčios vidų norėjo užeiti visi kiti likę lauke. Žmonės ilga virtine aplink karstą ėjo ratu, o visa tai užtruko beveik valandą.
Ant rytojaus į Marijampolę atvyko vyriausybės atstovai ir ministrai. Aukštieji vyskupai sako kalbas ir pamokslus. Po to vienuolės surenka aplink karstą buvusius vainikus. Vienuoliai marijonai paima karstą ir neša į sarkofagą, kuris skęsta gėlių jūroje.
Iškilmės baigėsi, tačiau marijampoliečiai dar iki pat gilaus vakaro lankė bažnyčią.
1934 m., Marijampolė
