1937 m. šaltiniai žvalgosi į dar vieną Šakių rajono gyvenvietę. Keli kilometrai nuo Lekėčių ir Žemosios Panemunės stūkso mažas Kretkampio bažnytkaimis. 1932 m. čia įsikūrė senų kunigų ir senelių prieglauda. Senučiukais rūpinosi Šv. Zitos draugijai priklaususios moterys. Prieškario vienuolės čia sukūrė ištisą pastatų kompleksą.
Anot kelionės į prieškario zanavykų žemes dalyvio žodžių, „Tvanku Kaune. Išsprukome nors vienai dienai į Kretkampį. Zitiečių sanatorijon. Kelionė iš Kauno į Kretkampį Nemunu, kaip paprastai, yra labai maloni. Spoksai sau į banguojančią upę. Į puškuojantį garlaivį ir grožiesi augančiomis Nemuno pakrantėmis. O tose pakrantėse kuriasi lietuviški kurortai. Ir net nepajunti, kaip priplauki savo kelionės tikslą.
Kretkampis – tai sausa, sultingomis ir kvapniomis pušelėmis apaugusi vieta. Čia pat banguoja Nemunas. Puikiame pliaže gyventojai ir vasarotojai yra tik lietuviai. Čia sveika ir ramu. Ne vienas sergantis džiova pasveikdavo apsilankęs Kretkampyje.
Ši vieta ypatinga tuo, kad Kretkampyje Dievo tarnaitės zitietės įtaisiusios sanatoriją. Viską jos čia pačios sukūrė. Visas savo jėgas skyrė sanatorijos įrengimui.
Todėl dabar gražiausioje vietoje, ant kalnelio, pušyne stovi simpatiška, šviesiai dažyta vila. Skirta į čia atvykstantiems svečiams. Šalimais dar pora vilų skirtų sergančioms zitietėms. Mano apsilankymo Kretkampyje metu, jų čia suskaičiavau per dvidešimt. Čia pat prie vilų zitietės turi ir kitus reikalingus trobesius, kaip ledaunes, sandėliukus.
Prie zitiečių ligonių nuolat yra gailestingoji seselė ir slaugė. Visur pavyzdinga tvarka ir švara. Netoli viso ūkio ant kalno pušyne yra koplytėlė. Kiekvieną dieną čia laikomos pamaldos vietinio kunigo Radušo.
Viskas čia gražiai išlaikoma pačių vienuolių. Tai pavyzdys, kuriam atitikmens šiuo metu Lietuvoje nėra.
Laikas Kretkampyje slinko ramiai ir maloniai. Dalyvavome gegužinėse pamaldose, maudėmės, šnekėjome ir šposavome. O kas gi nežino, kad kanauninkas Dogelis turi puikų humoro jausmą. Todėl jis daugiausiai ir linksmino visus.
Net nepajutome, kaip greitai prabėgo laikas. Ir vėl turėjome keliauti atgal į Kauną. Vienuolės priskynė mums gėlių ir dainuodamos palydėjo mus į laivą. Skambėjo neoficialus Kretkampio himnas „Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę“, – pasakojimą baigia kaunietis.
Apie Kretkampio apylinkių grožį tarpukaryje Vladas Bartuška rašė taip: „Plaukdami Nemunu priartėjame prie Kretkampio šlaitų, kurie prisidengę gražiais ir sausais pušynais. Vėjeliui nuo kranto padvelkus, keleiviai visais plaučiais traukia pušų sakais kvepiantį orą. Senas Kretkampio kaimas – 22 sodybos, kuriose gyvena apie du šimtai gyventojų. Ant kalno – dvaras, kurio žemės išdalintos savanoriams ir mažažemiams. Visa panemune tęsiasi graži lyguma.
Kretkampis dėl savo gamtos grožio ir gero susisiekimo Nemunu turi pretenzijų išaugti į gerą vasarvietę. Ant Nemuno kranto, vienoje pašlaitėje yra graži aikštelė apsupta jauno pušynėlio. Čia šaulių vyrukai ruošdavo įdomias gegužines. Į jas jaunimas atvykdavo net iš Kauno.“
Anot enciklopedininko B. Kviklio, „Kretkampis žinomas jau nuo XVI a. Senuose raštuose vadinamas Kretkomp vardu. Pro bažnytkaimį pratekantis Nemunas vėsina orą, todėl čia temperatūros svyravimų beveik nėra. Netoli buvo Nemuno garlaivių prieplauka.“
Kretkampio šventovė turi Šv. Diak. Stepono vardą. 1866 m. maldos namai iškilo dvarininko Stepono Vaizbūno lėšomis. „Kretkampio dvaro trobesiai stovėjo ant aukštos kalvos. Už pušyno buvo senos kapinaitės, o prie jų jau minėta koplyčia: Šv. Stepono vardo mūrinė šventovė su sena medine zakristija.“
Tomas Sušinskas
