2004 metais Jungtinių tautų mokslo ir kultūros organizacija UNESCO lietuvių knygų gabenimo per sieną vajų įvertino, kaip unikalią visame pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą. Kiekvienais metais Kovo 16 d. Lietuvoje minima knygnešio diena. Manoma, kad spaudos draudimo laikotarpiu, devynioliktame amžiuje, knygas su lietuvišku žodžiu slapta, kontrabandos būdu, per sieną gabeno daugiau kaip du tūkstančiai lietuvių.
Anot prieškario šaltinių, „1939 m. sunku Marijampolėje ar Sasnavoje buvo sutikti senesnės kartos žmogų, kuris nežinotų sasnaviečio Jono Luobikio pavardės. Daugelis jį prisimena, kaip energingą daraktorių, drąsų knygnešį ir linksmą pobūvių dalyvį.
Dabar (tarpukariu autor. pastab.) šis įdomus senelis gyvena Kalvarijoje pas savo dukterį mokytoją. Čia taip pat jį gerbia, myli ir į visokias sueigas kviečia.
Pasak Jono Luobikio, „1864 m. gimiau Sasnavos kaime, zakristijono šeimoje. Devynerių metų būdamas jau daraktoriavau. Mokiau beveik 40 vaikų. Aišku padėdavo tėvas. Rusų žandarams užklupus nuduodavau, kad su vaikais užsiimu žaidimais. Taip tęsėsi apie šešerius metus.
Nuo 15 iki 24 metų tarnavau pas įvairius ūkininkus. Dirbdamas lauko darbus prie savo įrankių rasdavau pundus lietuviškos literatūros. Aš ją drąsiai platindavau ir skaitydavau draugams ir pažįstamiems. Ilgą laiką net neįtariau iš kokių rankų lietuvišką spaudą gaudavau. Vėliau paaiškėjo, kad ji pas mane ateidavo iš šunskiečio Juozo Kačergio. Pastarasis įsitikino mano patikimumu, todėl vėliau susitikdavome asmeniškai.
Užmezgiau pažintį su daktaru Kaziu Griniumi, studentu vilkaviškiečiu Vincu Pietariu, Petru Kriaučiūnu. Tada spaudos platinimas pradėjo eiti pilnu tempu. Iš po nakties savo bute dažnai rasdavau ryšulį literatūros su lydraščiu nurodančiu, kiek reikia išplatinti pačiam ir kiek nurodytiems asmenims. Vėliau paaiškėjo, kad visa tai gaudavau per dvarininkę Kazimierą Vilkiūtę, gyvenusią Purviniškių dvare, Čistos-Budkos valsčiuje. Tais laikais man buvo pavesta aprūpinti lietuviška spauda Skriaudžių, Igliaukos, Sasnavos ir Šilavoto parapijas.
Aukštosios kaime mokinant vaikus buvau įskųstas žandarams, kuriuos atvežė „stukininkas“ Skrinskas. Antrą kartą, toje pat vietoje, kai buvau užkluptas zemskių, vaikai pradėjo veržtis per duris į lauką. Žandarai iš jų atiminėjo knygas, o aš per aukštą iššokau ant lubų ir pabėgau į mišką.
Po 1889 m. jau turėjau už literatūrą sumokėti ir už ją surinkti pinigus. Jei kas duodavo, tai gerai, o jei neduodavo, tenkindavausi, kad nors neskundžia. Vėliau lietuviška literatūra plaukte plaukė iš užsienio per Jonušą, Gudelį, Kanclerį. 1897 m. žandarų viršininkas mūsų štabą likvidavo. Mane Kalvarijos kalėjime pralaikė septynis mėnesius vienutėje. Vėliau paleido už septynis tūkstančius rublių, kuriuos sudėjo gyventojai Sasnavoje.
Vėliau vėl atsidūriau tam pačiam Kalvarijos kalėjime. Po kelių dienų mus nuvežė į Vilnių. Čia gavome įvairių užkandžių, kuriuos mums sunešė vietiniai lietuviai. Petrapilyje (dab. Sankt Peterburgas) persiuntimo punkte, mus susodino į tamsias karietas ir išvežė į Kresto kalėjimo vienutes. Petrapilio kalėjime visus šešis mėnesius tryniau šeivas.
Po dviejų metų ištrėmimo laikui pasibaigus grįžau į Lietuvą. Sužinojau, kad aš buvau apkaltintas tuo, kad prieš ištrėmimą išpeikiau rusų valdžios duotas mokykloms graždankas. Mat Sasnavoje šventadienį viešai į minią pasakiau: atiduokit rusų vadovėlius iš kur gavote, o aš jums duosiu lietuviškus. Tą žmonės ir padarė, sunešdami gautuosius rusiškus mokyklos vedėjui. O tas mane ir įskundė.
Kartą nutarėme Puskelniuose pas Brazį surengti vakarą „Neatmazgomas mazgas“. Gandus paleidome, kurią dieną ir valandą vakaras įvyks. Žandarai žinoma apsidžiaugė, bet mes tuo tarpu vakarą perkėlėm į Baraginę pas Matulaitį. Žandarai su dragūnais apsupo Brazio namą, kuriame nieko nerado ir išvyko. O mes laimingai ir ramiai suvaidinome veikalą.
Vienu tarpu, persikeliant dragūnams iš Marijampolės į Vilkaviškį, jų pervežimui, Kvietiškio valsčiuje, buvo suvaryta per 80 pastočių. 1905 m. vėl mane suėmė ir nuvežė į Kalvarijos kalėjimą. Kalėjime žmonės labai šelpė maistu tai man ir ūpas buvo geras. Kalėjime kunigui laikant pamaldas, aš visada atlikdavau vargonininko ir zakristijono pareigas.
Vieną kartą pamaldas laikė kun. Škėma ar Valaitis. Tą dieną buvo caro šventė, vadinamoji Galiuvka. Kunigui užgiedojus lenkiškai, atsakiau lietuviškai. Ir taip išgiedojau iki šešių punktų. Vėliau „načialstva“ susiorientavo ir mane iš koplyčios nuvedė į vienutę. Kalėjimo administracija už tai mane stropiai tardė, bet aš pasiteisinau, kad moku tik lietuviškai ir lotyniškai. Man atsakė, kad tada reikėjo iš vis tylėti. Aš atsikirtau: tai tada jūs mane tardytumėt už tylėjimą, – pasakojimą baigia legendinis knygnešys iš Sasnavos.
Po dviejų metų nuo prisiminimų publikavimo, 1941 m. birželį, 77 metų senąjį knygnešį sovietai ištrems į Sibirą. Amžinojo įšalo žemė priglaus jo kūną, o daraktoriaus palaidojimo vieta išliks paslaptimi.
Tomas Sušinskas
