Vilkaviškio kraštą puošiantys Paežerių dvaro rūmai iš visų pusių apsupti gamtos. Šiaurėje – šešių kolonų laikomas balkonėlis žvelgia į ežero bangas. Pietuose – svečių sutikimo kiemas: žaliuoja ovali veja ir auga rožynai. O už pagrindinių rūmų vartų – kažkada keturioms kaštonų eilėmis apsodinta alėja. Į rytus – įkomponuotas senasis dvaro parkas, kurį pratęsia vakaruose augantys šimtamečiai medžiai.
Manoma, kad senasis parkas buvo pradėtas kurti dar Zabielų valdymo laikais. Galutinai suformuotas lenkų giminės Gavronskių iniciatyva.
Parteris priešais pagrindinį rūmų fasadą buvo apsodintas rožių grupėmis po kelis krūmus. Žiemos metu jos buvo dengiamos nuo šalčio. Gėlynuose žydėjo raudonos begonijos. Dekoratyvinių gėlių sėklas dvarininkai parsiveždavo iš Lenkijos. Tarpukaryje rytinė parko dalis buvo gausiai apsodinta alyvomis.
Dvaro parko amžius gali siekti daugiau nei du šimtmečius. Paežerių Stelmuže vadinamo ąžuolo grožis spinduliuoja jau penkis amžius. Senojo glaustašakio aukštis siekia keturiasdešimt metrų. O kamieno apimtis daugiau nei du metrai. Iš vienos pusės kamieną plėšia į dvi dalis milžiniška drevė. Dvaro parko puošmena prieš tris metus buvo labiau išsikerojusi į dangų šakomis. Bet kilusi smarki vėtra pasidarbavo iš peties. Ąžuolo šakos krito žemėn.
Netoli ąžuolo, į pietus, prie rūmų tvoros auga dar vienas senolis. Šešiolikos hektarų ploto parką dabina šimtametis bukas. Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Augalėlio apimtis – keturi metrai, o aukštis siekia 39 metrus. Manoma, kad tai antras seniausias medis augantis dvaro teritorijoje.
Tarp šių galiūnų, ąžuolo ir buko, išlikusi nedidelė kalvelė. Po jos žalia veja slepiasi buvusios oranžerijos rūsiai. Mūrinės, puošnios oranžerijos gėlėmis rūmų šeimininkai puošdavo parapijos bažnyčios Alvite šventorių.
Laiko tėkmėje oranžerija keitė savo paskirtį. Vienu metu čia buvo Paežerių dvaro kasa – pagrindinė rūmų buhalterio darbo vieta. Žmonių prisiminimai mini dvaro staliaus dirbtuves. Būtent jis kaltinamas sudeginęs puošnų oranžerijos mūrinuką.
Senojo, mišraus tipo parko takelius ir alėjas dabino dar dvi oranžerijos. Vienoje iš jų augo vynuogynai. Mūrinė, įstiklinta oranžerija stovėjo didesnio tvenkinio saloje. Iš vynuogių buvo gaminamas vynas. Minima sala buvo gausiai apželdinta augalais ir gėlynais. Deja buvusį tvenkinį su sala užliejo dirbtinai sukeltas Paežerių ežero vanduo.
Prie sekančio tvenkinio stovėjo daržovių oranžerija. Garsus 1912 m. gimęs architektūros tyrinėtojas K. Čerbulėnas rašo: „Į rytus nuo rūmų prasiskleidžia šešiolikos hektarų ploto parkas ir sodas. Viskas apsupta tankiomis alėjomis. O šios savo ruožtu apsodintos aukštaūgėmis liepomis, topoliais, klevais, uosiais, bukais. Parke laisvai auga beržai, riešutynai, skirpstai, akacijos ir magnolijos.
Tarp medžių telkšo trys nemaži kastiniai tvenkiniai. Vieno jų saloje buvo mūrinis vynuogyno pastatas. Prie kito tvenkinio pakraščio išliko įdomių formų mūrinė daržovių oranžerija. Parko takai ir takeliai gyvai pravingiuoja tvenkinių pakraščiais ir tilteliais. Parke buvo mediniai, dažyti tilteliai pereiti per griovius, kuriais tekėjo Kastinės vardu vadinamo upelio vanduo. Visą augaliją prižiūrėjo penkiolika nuolatinių darbininkų, kuriems vadovavo sodininkas. Parke dirbo už gėlių sodinimą atsakingos merginos.“ Deja visos trys oranžerijos menamos tik užrašytuose liudijimuose.
Žmonių prisiminimai porina, kad tvenkiniuose plaukiojo iš Japonijos ir Olandijos atvežti dekoratyviniai paukščiai. Po gulbių kojomis nardė auksinės žuvelės. Virš tvenkinių šokinėjo milžiniški karpiai.
Visą parko tvenkinių sistemą juosė iš akmens ir plytų sumūrytos skliautinės pralaidos per tiltelius. Tokiomis pralaidomis vanduo tekėjo per visą parko teritoriją. Viena upelio pralaidos per kelią grota išlikusi iki dabar. Ši grota stūkso po žvyrkeliu, kuris vingiuoja pietinėje nuo rūmų dalyje ir veda į Aukso ragu vadinamą pusiasalį. Tvenkinius jungė mediniai, įprastai dažyti ir neturintys didelės prabangos liepteliai.
Yra žinių, kad Kastinės tekančios per parką upelę gausino du trykštantys šaltiniai. Vieno iš jų versmė skriejo fontanu per specialų akmenį. Mažesnio šaltinio vandeniu naudojosi pagrindinis rūmų sodininkas. Dvaro reikalams vanduo buvo vežamas iš parke buvusio didesnio šaltinio. Šis tryško ties Kastinės upelės krantu buvusio medinio rentinio.
Nemažą parko dalį supa šimtametės liepų alėjos. Į jas įsilieja senojo dvaro parko sodo vieta. Dabar ten auga visai palyginus nesenai pasodintos obelaitės.
Devynioliktame amžiuje už dvaro tyvuliuojantis ežeras buvo kur kas labiau nutolęs nuo centrinių rūmų. Savininkai šiaurinėje pusėje sugalvojo išsikasti kanalą ir įrengti puošnią, iš ąžuolinių lentų sukaltą prieplauką. Apie tokią buvusią prieplauką rašo mokslininkas Klemensas Čerbulėnas: „I šiaurę nuo rūmų centro buvo plati vejos alėja. Pakraščiai – apsodinti gėlių lysvėmis. Alėjos gale nuo rūmų užpakalinio fasado, prie ežero, buvo įrengta ąžuolinių „blankų“ prieplauka laiveliams.“ Tokiu būdu ežero vanduo atitekėjo arčiau rūmų. Kelias link prieplaukos vedė gėlių ir medžių alėja, kurios viduryje buvo veja.
Visuose šaltiniuose fiksuojami liudijimai apie Paežerių dvaro parke stovėjusias skulptūras. Šaltiniuose sakoma, kad 1954 m. vykusios ekspedicijos metu parke rasti pjedestalai. Teigiama, kad aukštesnėse ir gražesnių perspektyvų parke vietose buvo dekoratyvinių skulptūrų vienetai.
Yra išlikusi trumpa legenda, kuri porina apie vieną tokią skulptūrą. Ant aukšto obelisko pastatytą jaunos merginos monumentą. Su liūdinčiu žvilgsniu žvelgiančią į Paežerių ežero pusę. Balta, besiplaikstanti vėjyje suknelė suteikė skulptūrai puošnumo. O liūdinčios akys skatino domėtis skulptūros istorija. Pasak legendos, beveik trijų metrų aukščio skulptūra iškelta rūmų tarnaitei. Ši šoko į ežero bangas ir pranyko. Kiti amžininkai prisimena, kad tarnaitė pasikorė.
Istorinėje 1989 m. užfiksuotoje apybraižoje rašoma, kad „parko kampe, prie tako posūkio į šiaurinę, lygiagrečią krantui alėją, netoli didžiųjų baltųjų tuopų augo svyruoklinė guoba, kuri žuvo kai parką užpuolė maras. Dar viena įdomi skėstašakė guoba augo prie buvusios oranžerijos.
Parką labai sužalojo karo veiksmai – augalus apgraužė evakuacijos metu genami gyvuliai. Pokario metais dalis parko sunaikinta pačių gyventojų rankomis – medžiai panaudoti malkomis. Buvę gana gausūs dekoratyviniai krūmai labai nukentėjo per neapdairų parko valymą 1962-1964 metais.
Seniau parterio pakraščių fragmentai buvo apsodinti jazminais, alyvomis, vikmedžiais. Nuo buvusių vartų parterio pomedžiuose vešėjo lazdynai. Paežerėje augo raudonas karklų krūmas.
Kaštonų tarpuose, pakelėje, nuo vaismedžių sodo pusės baltai ir raudonai žydėjo gudobelių medeliai.
Prie gėlių oranžerijos buvo putino krūmas“.
Šiuo metu, parko teritorijoje vis dar tyvuliuoja trys šimtamečiai tvenkiniai. Auga visą praeitį regėję uosiai, tuopos, ąžuolai, klevai ir liepos. Laiko tėkmėje be pėdsako iš parko išnyko čia buvusios skulptūros, oranžerijos.
Vis dar šlama senosios liepų alėjos, o tvenkiniuose plaukioja laukinės antys ir gulbės. Už rūmų tyvuliuojančio užtvenkto ežero vanduo pasiglemžė nemenką senojo parko dalį.
Dabar parko takeliai prikelti naujam gyvenimui. Visa teritorija prižiūrima ir puoselėjama. Vakarop sužimba žibintai, ir tyvuliuojančių tvenkinių fone šmėsteli buvusios rūmų tarnaitės šešėlis.
