Pernai buvo minimos 160-osios nusipelniusio Lietuvai zanavyko, didžiojo kalbininko Jono Jablonskio gimimo metinės. Taip pat 90-osios mirties. Bendrinės lietuvių kalbos norminimo tėveliu vadintas kalbininkas mirė 1930-tais, – Vytauto Didžiojo metais.
Anot 1930 m. šaltinių, „Jonas Jablonskis gimė 1850 m. gruodžio mėn. 30 d. Kubiliuos, pačioj paprūsėj, pašešupyje, netoli Naumiesčio. Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Meištus, arčiau miesto. Jonukui jau lankant gimnaziją, tėvai nusipirko ūkį Rygiškių kaime, Griškabūdžio parapijoje. Čia būsimas kalbininkas daugiausia ir gyveno.
Pradžios mokykloje
Lietuviškai šiek tiek skaityti ir poterių Jonukas pramoko iš motutės. „Aukso altorių“ skaityti išmokė namuose siuvęs siuvėjas. Vaiko gabumus pastebėjo motina ir jo dėdė kan. J. Šipaila, kuris kasmet prieš pat Šv. Petrą atvažiuodavo į Jablonskius. Kanauninkas šnekindavo Jonuką ir klausdavo ar šis nori būti kunigas. Žinoma vaikas linksmai atsakydavo „noriu“. Taigi tas gerasis dėdulė ir patarė tėvams leisti Joną mokytis. Tada tėvai išvežė Jonuką į Naumiestį.
Naumiestyje Jonukas gyveno pas motinos brolį. Nors ir ne taip linksma, kaip namie, tačiau pakenčiama. Mokykloje buvo kur kas blogiau, nes mokiniai buvo lenkinami.
Pats Jablonskis savo atsiminimuose apie šią mokyklą pasakoja šitaip: „Toje mokykloje buvo visokių mokinukų, ir miestiečių ir kaimiečių. Man, visai nemokėjusiam tuo metu lenkiškai, reikėjo tuoj mokintis skaityti atmintinai. Tikybos pamoka baigdavosi dažnai negražiai. Po kunigėlio klausimo, reikėdavo tuojau klauptis. Po manęs klaupdavosi ir kiti draugai. Tada kunigas pradėdavo klausinėti katekizmo. Vėliau visi gaudavom su lazda ar nendrele per užpakalį. Tokį įnagį, kaip auklėjimo priemonę naudodavo ir kiti tos mokyklos mokytojai.“
Marijampolės gimnazijoje
Pradžios mokykloje Jonukas mokėsi tris žiemas. Motina norėjo, kad sūnus taptų kunigu. O tam tikslui reikėjo baigti bent keturias gimnazijos klases. Tėvai susitarė su Jono dėdė kanauninku J. Šipaila: tėvai Joną pradės leisti į Marijampolės gimnaziją. O kai Jonas pereis į antrą gimnazijos klasę, tada dėdė už mokslus mokės iš savo kišenės.
Pirmais metais gimnazijoje mokslas Jonukui ėjosi sunkiai – nelabai mokėjo rusų kalbą. Galų gale liko antriems metams pirmoje gimnazijos klasėje. Tai buvo didelis smūgis visiems: ir Jonui, ir tėvams. Be to dėdulis galėjo jo nebešelpti.
Nors lietuviška spauda lotynų raidėmis ir buvo uždrausta, tačiau Marijampolės gimnazijoje buvo mokoma ir lietuvių kalbos iš kirilica parašytų knygų. Tokiu būdu rusai norėjo lietuvius atitraukti nuo lenkų.
Lietuvių kalbą dėstė Vincas Staniškis. Tačiau tokių pamokų buvo tik viena valanda per savaitę. Tokiam mokslui nebuvo ir vadovėlių. Tuo metu lietuvių kalbos pamokos dar nekėlė lietuviams jokių tautinių jausmų. Moksleivių supratimas tais laikais dar buvo silpnokas: visose gyvenimo srityse dar buvo jaučiama lenkų įtaka. Tiesa marijampoliečių lietuviškumą šiek tiek žadindavo toje gimnazijoje besimokę Jonas Basanavičius ir Petras Kriaučiūnas.
Pasak pačio J. Jablonskio „Iš jaunuolių Lietuvos inteligentų Marijampolėje išsiskyrė Petras Kriaučiūnas. Mieste, kur užeidamas, gatvėse ar krautuvėse, jis garsiai jau kalbėdavo lietuviškai ir gindavo kur reikia lietuvių kalbos dalyką. Gimnazijoje būdamas nei aš, nei V. Kudirka jo arčiau nepažinova. Sakydavom, kad mūsų literatūros kalba turi būti lenkų.“
Tokia Marijampolės gimnazijos lietuvių mokinių dvasia mums šiandien aiški. Jų kaltinti dėl to nereikia. Reikia suprasti, kad jie mokyklose buvo mokomi rusiškai, o Marijampolėje daugiausiai girdėdavo lenkų kalbą. Naujos stipresnės, lietuviškos dvasios į anų laikų lietuvių merdėjantį gyvenimą įnešė „Aušra“. Po šio laikraščio išėjimo daugelis lietuvių pakirdo iš miego. Taip pat ir Jablonskis.
Jablonskis gimnazijoje mokėsi labai gerai, buvo rimtas ir tvarkingas jaunikaitis. Tokius aukštesnių klasių mokinius gimnazijos vyresnybė paprastai skirdavo mokinių bendrabučių prižiūrėtojais. Prižiūrėtojams šeimininkės duodavo beveik nemokamai butą ir visą išlaikymą.
Pasak profesoriaus P. Leono Jablonskį, kaip prižiūrėtoją „Mes ne tik klausėme ir gerbėme, mes jį pamilome dėl jo gerumo. Aš neatsimenu, kad būčiau iš jo girdėjęs kažkokį šiurkštų žodį.“
Šiaip Marijampolės gimnazijoje Jablonskis buvo tylus, ramus, nemėgdavo po svečius trankytis ir daug skaitė. Vasaromis važiuodavo į tėviškę. Numetęs mundierą, namie tėvams padėdavo arba eidavo į laukus dirbti. Jablonskis gimnazijoje per tuos devynerius metus puikiai išsiauklėjo ir išsilavino. 1881 m. ją baigė su aukso medaliu. Brandos atestate iš visų dalykų turėjo penketukus. Toks atsitikimas rusų gimnazijose buvo gana retas. O aukso medalis jam teikė pirmenybę universitete gauti stipendiją.“
Marijampolės gimnazijoje iki pat 1886 m. buvo draudžiama lietuviškai kalbėti. Nepaisant to laikui bėgant gimnazija virto lietuvių tautiškumo, kultūros židiniu.
Apie tolimesnį Jono Jablonskio gyvenimo kelią kitame pasakojime…
Tomas Sušinskas
