2021-ųjų pavasaris Marijampolės pakraštyje esančiam Kvietiškiui tikrai turtingas sukaktimis. Gegužės 1 d. sukanka 95 metai nuo Kvietiškio žemesniosios žemės ūkio mokyklos įkūrimo, kuri per savo gyvavimo laikotarpį vadinta ir technikumu, ir aukštesniąja mokykla, o šiandien tai Marijampolės kolegijos verslo ir technologijų fakultetas.
Balandžio 22 d. sukako 190 metų vienam iš didžiausių Lietuvoje 1831 metų sukilėlių mūšiui – Marijampolės kautynėms. Kautynės vyko ir Kvietiškio dvaro laukuose. Sukilėliams atminti ten pasodintas ąžuolas, kuris dabar vadinamas Sukilėlių ąžuolu ir yra saugomas gamtos paminklas. 1906 m. Degučių kaime buvo atidaryta viena iš dviejų Žiburio draugijos pradžios mokyklų, kuri 1908 m. atkelta į Kvietiškio dvarą. Mokykla čia veikė iki 1915 metų. Apie tai detaliau rašoma Kazio Šapalo knygoje „Žiburio“ draugija ir jos mokyklos“ (2009 m.)
Tačiau grįžkime prie Kvietiškio žemesniosios žemės ūkio mokyklos steigimo peripetijų. Jos istoriją yra aprašę A. Savukynas ir N. Savukynienė knygoje „Aukštosios mokyklos fakultetas Kvietiškyje“. Bet kelių, ir gan įdomių faktų kolegos nepaminėjo, tad norisi pakalbėti apie tai kiek plačiau.
Žemesniosios žemės ūkio mokyklos įkūrimo sukaktis minima gegužės 1 dieną. Turimame dokumente, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerio Mykolo Krupavičiaus ranka parašyta „Įsteigimą Kvietiškio žemesniosios žemės ūkio mokyklos nuo 1926 mt. gegužės mėn. 1 d. tvirtinu.“ Mokykla įsteigta buvusiame Kvietiškio dvare, kuris buvo išparceliuotas vykdant 1924 m. žemės reformą. 1926 m. rugpjūčio 12 d. laikraštyje „Šaltinis“ įdėtas skelbimas: „Nuo šių metų mokslo pradžios Žemės ūkio Ministerijos Kvietiškio dvare prie Marijampolės miesto atidaroma Žemesnioji Žemės Ūkio Mokykla. Skubiai remontuojamas gyvenamas namas mokyklos reikalams pritaikinti, kad jau nuo spalio 1 dienos galėtų tenai normaliai eiti mokslas. Šiais mokslo metais bus atidaryta tiktai pirmutinioji klasė. Norintieji pastoti jau dabar paduoda prašymus Mokyklos Vedėjo vardu Kvietiškio dvare, ten pat teikiamos ir platesnės informacijos mokyklos reikalais.“ O 1927 m. rugsėjo mėnesį „Šaltinis“ rašo: „Nuo šių mokslo metų pradžios pradės antrus metus gyvuoti Žemės Ūkio Ministerijos įsteigta žemesnioji Žemės Ūkio Mokykla vos 1 1/2 klm. nuo Marijampolės miesto.“ Toliau išsamiai pasakojama, kaip vyksta mokslas, kokios stojimo sąlygos, mokesčiai, lengvatos nepasiturintiems, gyvenimas bendrabutyje.
Taip pat vertėtų pakalbėti apie mažiau visuomenei žinomą laikotarpį, būtent iki mokyklos įkūrimo, kai užgimė pati idėja steigti žemės ūkio mokyklą ir kaip sekėsi ją įgyvendinti, be to, norisi atkreipti dėmesį į tai, kiek nepatikimos informacijos „plaukioja“ interneto platybėse ir net storose garbingų autorių išleistose knygose.
Žemės ūkio mokyklos steigimo Suvalkijoje idėja pradėta svarstyti jau 1905 metais. Norėdami sukonkretinti faktus pasinaudokime istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, Algimanto Katiliaus išsamia studija „Pastangos XX a. pradžioje Užnemunėje įsteigti žemės ūkio mokyklą“, publikuotą 2017 m. žurnale „Jotvingių kraštas“ bei įvairiais XX a. pradžios laikraščiais, kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos sudėtyje.
Dauguma šalies gyventojų, tuo laikotarpiu „duoną kasdieninę“ uždirbdavo dirbdami žemę. Vykdant žemės reformą sparčiai kūrėsi vienkiemiai. Dvarų ūkiuose tuo metu jau buvo matoma agrotechninė pažanga, bet smulkiuose ūkiuose valstiečiai žemę tebedirbo primityviais padargais, ūkininkaudami atsilikusiais metodais.
XX a. pradžioje, stiprėjant lietuvių tautinio atgimimo judėjimui, kūrėsi įvairios draugijos, taip pat skatinusios kelti ir žemės ūkio kultūrą. 1906 m. laikraštis „Šaltinis“ rašė: „Lietuvos ūkė labai prastai yra vedama ir dėl to visiems sunku gyventi. Prie ūkės kėlimo daug galės prisidėti žemės dirbimo mokykla. Joje galės išmokti jaunieji mūsų vaikinai, kaip žemė reikia žiūrėti, kad daugiau naudos duotų.“ Taigi, vedini tokių paskatų to meto valdžios žmonės bei šviesuoliai ir ėmėsi iniciatyvos steigti mūsų krašte žemės ūkio mokyklą. 1905 m. vasarą per Atsimainymo atlaidus Griškabūdyje kunigai sutarė įsteigti žemės dirbimo mokyklą, pasižadėjo tam reikalui sudėti po 50-100 rublių. Sumanytojas buvęs kun. Juozapas Stankevičius, Suvalkų gimnazijos prefektas. Mokyklos reikalu rūpintis buvo įsteigta draugija, kuri 1906 m. sausio mėnesį užregistruota pas notarą Šakiuose. Ši draugija iš Žemės ūkio ministerijos išsirūpino leidimą atidaryti mokyklą pavadinimu „Lietuvių žemės dirbimo kursai“, parengė programą ir pradėjo rinkti aukas. Kun. J. Stankevičius daug nuveikęs mokyklos naudai, surinkęs 3000 rublių. Dar tiek pat beraginant per „Šaltinį“ suaukojo visuomenė. Net buvo parinktas mokyklos vedėjas Vokietijoje ir Šveicarijoje mokslus ėjęs agronomas Vincas Totoraitis.
Tačiau mokykla nebuvo atidaryta, nes nesurinkta pakankamai lėšų. Kaip rašoma 1911 m. „Šaltinyje“: „Ant tų šešių tūkstančių kaip sustojo visuomenės dosnumas, tai toliau nė krust…“
O lėšų tokio tipo mokyklai reikia daug, nes reikia „pastatyti pavyzdingas triobas, supirkti gyvulius, padargus, pastatyti mokytojams ir mokiniams gyvenimui namus, įsteigti mokyklai reikalingus kabinetus ir t.t.“ Kun. Stankevičius, manydamas, kad plačiai veiklą vykdanti „Žiburio“ draugija bus pajėgesnė rūpintis žemės ūkio mokyklos steigimu, 1908 m. perdavė jai surinktas lėšas. „Žiburio“ draugija 1908 m. sausio 7 d. išrinko mokyklos steigėjų komitetą. Prasidėjo susirašinėjimai su valdžios įstaigomis – Suvalkų gubernatoriumi, Finansų ministerija.
Bet paaiškėjo, kad įsteigti mokyklą dėstomąja lietuvių kalba nepavyks. Tada nutarta eiti kitu keliu – pirmiau įsteigti ne mokyklą, o pavyzdingą fermą (ūkį). Vėl atsirado biurokratinių trikdžių, teko pildyti draugijos įstatus įtraukiant tokio pobūdžio veiklą, varstyti valdžios įstaigų duris. Tai užtruko pora metų, tačiau ferma taip ir nebuvo įsteigta, nors buvo jau nužiūrėta ir sodyba prie Buktos, vėliau – Jonaraisčio dvaras.
Maždaug tuo laiku prie „Žiburio“ draugijos ėmė burtis lietuvių krikščionių ūkininkų draugija arba ūkio rateliai. Tačiau įvykiai pakrypo ta linkme, kad 1907 m. Marijampolės apskrityje buvo įkurta savarankiška pirmoji lietuvių žemės ūkio bendrovė „Žagrė“.
„Žiburio“ draugijai, taip pat nesugebėjus įsteigti žemės ūkio mokyklos, steigimo reikalus ir surinktas lėšas ji perdavė „Žagrės“ bendrovei. Visa „Žiburio“ draugijos sukaupta lėšų suma su procentais buvo 8 124 rb. 29 kapeikos. 1911 m. „Žagrė“ intensyviai ėmėsi mokyklos steigimo reikalų: išrinktas keturių asmenų komitetas žemesniajai ūkio mokyklai įkurti. Komitetą sudarė: kun. Jonas Krištolaitis, „Žagrės“ draugijos agronomas Vincas Totoraitis, „Žagrės“ draugijos pirmininkas Vincas Bielskus, valstybės dūmos atstovas advokatas Andrius Bulota. Valdybos nariai nuvyko į Peterburgą aiškintis sąlygų, važinėjo po kitas žemės ūkio mokyklas aiškindamiesi, kaip jos veikia.
Ir štai 1912 m. „Šaltinio“ laikraščio 19-e numeryje paskelbta: „Galime pasidžiaugti, jog pirmutinis tikras žingsnis žemės dirbimo mokyklai įsteigti jau padarytas. Gegužės mėn. 7 dieną nupirkta žemės dirbimo mokyklai Gižų dvaras, labai patogioje prie pat plento vietoje, tarp Vilkaviškio ir Marijampolės, už 115 tūkstančių rublių. Didesnė dvaro dalis bus išparceliuota jau apsigyvenusiems tenai valstiečiams. Patsai dvaro vidurys su triobomis ir trimis šimtais margų žemės liksiąs ūkio mokyklai.“
Leidimas įkurti mokyklą buvo gautas 1913 m. birželio mėn. ir paskirta 20 tūkst. vienkartinė pašalpa ir 10 tūkst. metinės pašalpos. Vis dėlto žemės ūkio mokykla Gižuose nei iki Pirmojo pasaulinio karo, nei vėliau nebuvo įkurta.
Taigi, istoriko A. Katiliaus dėka sužinome bandymų steigti žemės ūkio mokyklą peripetijas. Jis daro išvadą, kad „Žiburio“ draugijos pastangos įsteigti lietuvišką žemės ūkio mokyklą ar bent pavyzdinį ūkį (fermą) nedavė teigiamų rezultatų, nes nesugebėta surinkti pakankamai lėšų. Kita svarbi priežastis – Rusijos imperijos valdžios institucijos neigiamai žiūrėjo į žemės ūkio mokyklą su dėstomąja lietuvių kalba. „Žagrės“ draugija šiek tiek toliau pažengė žemės ūkio mokyklos kūrimo kelyje. Jai pavyko gauti valdžios institucijų leidimą ir lėšų mokyklos kūrimui bei nupirkti Gižų dvarą mokyklai steigti. Tačiau pačios mokyklos iki Pirmojo pasaulinio karo draugija atidaryti nesuspėjo. Įdomu tai, kad to meto spaudoje išsamiai pristatoma, apie įvairių draugijų, organizacijų darbus, ką ir kokiu klausimu nuveikė, aprašomi posėdžiai, kas ką sakė, ką nutarė, kas su kuo ir dėl ko ginčijosi, lygiai taip, kaip ir šių dienų savivaldybės tarybų posėdžių aprašymuose. Tai, manyčiau, yra gana patikimas istorinių faktų šaltinis.
Grįžtant prie žemės ūkio mokyklos steigimo tenka pasakyti, kad dar neturime informacijos, kodėl vis dėlto Gižuose mokykla nebuvo atidaryta. Kai kur minima, kad Gižų dvare trūko žemės reikalingos mokymo reikmėms. A. Katilius aprašo mokyklos steigėjų – „Žagrės“ ir „Žiburio“ nesutarimus nuosavybės klausimais, bet ar jie turėjo lemiančios įtakos, taip ir neaišku. Štai „Lietuvos žiniose“ 1915 m. sausio 4 d. skaitome: „Žagrė” įgijusi Gižų dvarą, steigia jame ūkio mokyklą. „Marijampolės ūkininkų bendrovė” įtaisė dviejų savaičių ūkio kursus, išleido didelę knygą apie „Gyvulių šėrimą“. Susiduriame ir su kitais žemės ūkio mokyklos steigimo bandymų aprašymais įvairiuose šaltiniuose, tačiau dalis iš jų yra klaidingi, dalis kol kas nėra patikrinti.
Tad du tokius atvejus norėčiau trumpai aptarti. Pirmasis iš jų apie tai, kiek patikimos internetinės enciklopedijos. Štai „Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ – ELIP ) nedviprasmiškai teigia: „1921 m. dvaro rūmuose (P. Armino 92) seserų vargdienių kongregacijos vienuolės atidarė žemės ūkio mokyklą.“ Patyrinėjus rimtesnius šaltinius jau beveik apsidžiaugiu atradusi niekur negirdėtą faktą, nes ir Algimantas Miškinis knygoje „Marijampolės miestas iki 1940“ rašo: „1921 m. Švč. Mergelės Marijos Vargdienių Seselių vienuolynas atidarė privačią progimnaziją ir mergaičių amatų mokyklą su dailės ir darbų bei siuvimo skyriais; Kvietiškio dvaro sodyboje vienuolės laikė žemesniąją žemės ūkio mokyklą“.
Beliko patikrinti šaltinį, kuriuo knygos autorius vadovavosi, t.y. Bostone išleistos enciklopedijos „Mūsų Lietuva“ 17 tomas 351 psl. (t. y skyrelis apie tai, kas vyko Marijampolėje pasibaigus I pasauliniam karui): „1921 jos [t. y. vargdienių seselės, S. I.] atidarė savo privatinę mergaičių progimnaziją. 1935 Lietuvos sesučių d-ja įsteigė mergaičių amatų mokyklą su dailės darbų ir siuvimo skyriais. Kvietiškio dv. veikė žemesnioji žemės ūkio mokykla“. Palyginę abi citatas matome, kad vienas autorius leido sau laisvai interpretuoti kelis sakinius, žodis „veikė“ pavirto į „laikė“ – ir turime naują istorinį „faktą“, kuris sklinda per internetą iš vieno nusirašinėtojo kitam kaip virusas.
Na bet abejonės dar kirbėjo – labai jau norėjosi būti atradimo autore. Rašau laišką Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vyriausiajai vadovei sesei Viktorijai Plečkaitytei. Ir štai gautas toks jos atsakymas: „Mūsų Vienuolijos tinklalapyje turima mintyje Karklinių mergaičių žemės ūkio mokykla Vilkaviškio r. Ją 1927 buvusiame Karklinių dvare įsteigė „Žiburio“ draugija. 1933 m. „Žiburio“ draugijos valdyba pakvietė mūsų vienuoliją – Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris – imtis šios mokyklos vedimo. Apie kokį nors mūsų Vienuolijos ryšį su Kvietiškio žemės ūkio mokykla nesu girdėjusi ir nieko šia tema nesu aptikusi mūsų šaltiniuose. Todėl ir nežinau kuo paaiškinti antrąjį Jūsų pacituotą teiginį iš lietuvai.lt/wiki. Tikiu, kad šio tinklapio autoriai kaip nors suklydo ar susipainiojo. 1921 m. Vienuolija, pati dar labai jauna ir negausi, net ir nebūtų galėjusi nieko tokio padaryti.“
Tad taip subliuško viltis būti istorinio atradimo autore, bet gavau geros patirties, jog būtina tinkamai atsirinkti patikimus šaltinius, ko linkiu visiems rašantiems bei skaitantiems.
Antras atvejis kelia daugiau klausimų. Daug kur internete pasklidusi žinutė, kad agronomas Jonas Kriščiūnas 1919 m. Kvietiškyje (Marijampolės apskritis) suorganizavo žemės ūkio mokyklą. Jonas Kriščiūnas buvo žinomas agronomas, bitininkystės pradininkas, politinis veikėjas, 1888 m. gimęs Stebuliškėse (Marijampolės apskritis).
Tai pristatoma Lietuvos Mokslų Akademijos paskelbtoje J. Kriščiūno biografijoje. Galima būtų ir tuo suabejoti – kas gi neklysta, tačiau labiausiai intriguoja žinutė 1919 m. lapkričio 5 d. laikraštyje „Darbas“, kurią norėčiau pacituoti: „Kvietiškio Žemoji Ūkio Mokykla [prie Marijampolės] yra viena iš keletos tokių mokyklų, kurias Žemės Ūkio Ministerija manė atidengti dar šį rudenį. Teorijos mokslas mokykloje bus dvi žiemas.
Vasarą mokiniai dirbs arba savo tėvų ūkiuose arba pačioje mokykloje. Šitos mokyklos rodos geriausiai tiktų mūsų ūkininkų vaikams, nes mokslas neilgai ir tai žiemos metu, kada ir pas ūkininką mažai darbo. Vasaros metu, kai ūkininkui savi darbininkai, savos rankos yra brangiausi, nes samdininkų darbas ne taip našus, vaikai gali dirbti prie tėvų ir pamaži savo ūkį statyti į tinkamas vėžes. Kvietiškio Ūkio mokykloje kvotimai prasidės lapkričio 18 d. šių metų. Reikalaujama, kad mokinys būtų pabaigęs prad. Mokyklą ar atsakomo namų moks. Mokyklon gali stoti berniukai ir mergaitės pradedant nuo 14 m. amžiaus. Mergaitės mokysis to pat, ko ir berniukai. Jeigu jos norėtų pasimokyti specialiai moterims reikalingų dalykų, k. a. siūti, rankų darbų, virimo ir kit., tai reikės mokėti atskiras pridedamas mokestis. Kuo daugiau bus mergaičių, tuo mažesnis bus tasai pridedamas mokestis .Už mokslą mokykloje visi moka po 200 auks. už visą žiemą. Neturtingi bus paliuosuoti, bet ne daugiau vienos ketv. dalies visų mokinių. Prie mokyklos bus bendrabutis. Ten mokiniai gaus butą ir kurą. Šviesa ir maistu reikės rūpintis patiems mokiniams. Smulkiau apie mokyklą galima sužinoti pas mokyklos vedėją J. Kriščiūną Kvietiškio dvare. Yra telefonas. Adresas: Mariampolė, Kvietiškio ūkio mokykla.“
Taigi atsakymų vis dar laukia klausimai – kaip baigėsi mokyklos steigimas Gižų dvare? Kokią paslaptį slepia intriguojanti informacija apie 1919 metais J. Kriščiūno suorganizuotą Kvietiškio ūkio mokyklą?
Apie šių dienų mokyklą daugelis žino iš žiniasklaidos, mokėsi patys arba jų artimieji. Bet vis tik būtų įdomu daugiau sužinoti kaip mokykla gyvavo tarpukario Lietuvos respublikoje, ką apie tai rašė to meto laikraščiai bei kiti šaltiniai. Žodžiu, istorijos tyrinėtojams dar tikrai bus ką veikti…
Irena Sviliuvienė – buvusi ilgametė Marijampolės kolegijos darbuotoja
Nuotraukos pateiktos rašinio autorės
