Paulius Uleckas
2015-ųjų kovas buvo ypatingas. Šventėme ne tik valstybės atkūrimo, bet ir pirmųjų savivaldos rinkimų 25-metį. Tokių švenčių metu prisimename prabėgusius metus, įvykius, žmones. Taip pat ir aš, sklaidydamas to laikmečio asmeninius užrašus nusprendžiau pasidalinti savais nepriklausomos savivaldos pradžios prisiminimais. Kita priežastis – neseniai įvykę jubiliejiniai savivaldos rinkimai, kai pirmą kartą tiesiogiai rinkome savivaldybių merus ir kurių metu buvo realizuoti klasikiniai nomenklatūros susitarimai, kurių pasekmėje „pavojingiems nomenklatūrai“ kandidatams nebuvo leista dalyvauti. Taip pat ir artėjantys Seimo rinkimai. Tad galima paieškoti panašumų, skirtumų, stebėti visuomenės raidos pokyčius. Pernai šis straipsnis taip ir liko mano rengiamos Marijampolės sąjūdžio istorijos juodraščiuose tad pristatau jį šiais metais.
Mūsų mieste nėra nei tokios vietos nei tokios dokumentų saugyklos
kur būtų galima susipažinti su Nepriklausomybės atkūrimo valstybėje ir Marijampolėje pradžia, raida, procesais to laikmečio asmenimis. Mano pastangomis Marijampolės savivaldybės administraciniame pastate 1996 – 1998 metais buvo įkurtas „Savivaldos muziejus“ – unikalus projektas, kaip dabar madinga sakyti, Lietuvoje. Ten buvo pradėti kaupti mūsų nepriklausomos savivaldos raidos archyvai ir kita pažintinė, istorinė, kultūrinė medžiaga bei informacija susijusi su reikšmingiausiu krašto politiniu pokyčiu – Nepriklausomybės atkūrimu. Deja. Muziejus buvo uždarytas, sukaupta medžiaga ir inventorius išdalinta įvairioms įstaigoms, o patalpose įrengtas restoranas. Miesto muziejuje laikas sustojo „brandaus socializmo“ epochoje. Tai mena molinės Volodios Uljanovo galvos, pionierių trimitai, kompartijos veikėjų fotografijos ir kita to laikmečio atributika. Muziejaus vadovas teigia, kad vietos naujajai nepriklausomybei įamžinti nėra, laikmetis netinkamas, dar per anksti ir t.t., o keletas mano jiems perduotų vertingų eksponatų jau suspėjo sudūlėti ir buvo išmesti į šiukšlyną. Nors Marijampolės televizija filmavo visus Sąjūdžio mitingus ir renginius, bet neturime jokio TO istorinio laikmečio „filmo“ su datomis, originaliomis kalbomis, veikėjų vardais ir įvykių komentarais. Tai kas rodoma – tik nugludinta ir patogi istorijos versija tiems kas tuomet tyliai kikeno iš patriotinių pastangų. Kalbama, kad filmuota medžiaga yra ne Marijampolės TV, o vieno filmuotojo asmeninė nuosavybė … To laikmečio įvykius Marijampolėje filmavo tik penki asmenys, tik tiek video kamerų buvo mieste. Mano jau minėta vietinė TV, KGB ir penki privatūs asmenys. Trys iš jų buvo apvogti. Pavogė ir kameras ir įrašus, vienas bandė išsiųsti filmuotą medžiagą į vakarus, bet ji rusų pasieniečių buvo konfiskuota. Yra likę tik vieno asmens (jau mirusio) keletas kuklių įrašų. Marijampolės sąjūdžio archyvo oficialiai taip pat nėra (kaip ir prieškarinės Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo akto nors Nepriklausoma valstybė sėkmingai gyvavo). Paskutinis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Marijampolės skyriaus (MS) vadovas Vincas Kumeta buvo ir pirmasis lietuviško saugumo šefas mūsų savivaldybėje, perėmęs šias pareigas iš giminingo KGB viršininko, tvirtina nieko nežinąs apie LPS archyvo likimą. Tą pat tvirtina ir jo dukra, tuo metu buvusi LPS MS sekretorė. Archyvo nėra. Nėra, kaip nėra ir anuomet mano paties iš Marijampolės desantininkų pulko vadų išvilioto ir pargabento Marijampolės komunistų (Burokevičiaus pučistų) archyvo. Ilgą laiką du lagaminai dokumentų „gulėjo“ tuometinio Marijampolės miesto savivaldybės tarybos pirmininko A.Bajarkevičiaus kabinete, o vėliau, anot V.Kumetos „gulėjo“ jo vadovaujamo Sąjūdžio būstinėje. Šie aukso vertės ir unikaliausi dokumentai mūsų Laisvės byloje taip pat sunaikinti arba „saugiose“ rankose, o realybėje jų nėra. Jeigu pasidairytumėte Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje tai aptiktumėte įdomų, o gal greičiau stulbinamai liūdną faktą. 1990-ųjų metų Lietuvoje apskritai nebuvo … Nebuvo nei Nepriklausomybę atkūrusios Aukščiausiosios tarybos – atkuriamojo Seimo nei pirmųjų savivaldos rinkimų. Nebuvo nes informacijos apie tai nėra. VRK perrašyta Lietuvos istorija prasideda tik 1993 metų prezidento rinkimais bei 1995 m. savivaldos ir 1996m. Seimo rinkimais !!! Todėl bet koks „draugiškai“ Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs rusas, žydas, lenkas ar kitas veikėjas gali turėti argumentuotą ir oficialiu šaltiniu paremtą nuomonę apie lietuvių nepriklausomybės bylą … , o mūsų Tėvynėje tai niekam nerūpi. Mano asmeninė patirtis, deja, teigia kitaip. Buvo ir 1990-ieji ir Aukščiausioji taryba ir savivaldos rinkimai Marijampolėje ir mano minėti archyvai ir LPS MS posėdžių protokolai, kuriuos, būdamas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Marijampolės tarybos pirmininko pavaduotoju asmeniškai reikalavau rašyti preciziškai tiksliai ir saugoti ir visa kita BUVO, bet kažkokiai „patriotiškai“ burtų lazdelei mostelėjus – pražuvo. Nėra ir kai kurių Marijampolės KGB dokumentų, kurie taip pat „kažkur dingo“. Nors vėliau, dirbant komisijos KGB veiklai tirti Marijampolės skyriaus pirmininku ir susitinkant buvusius LPS kolegas buvusiuose KGB rūmuose bei klausantis jų sumišusių ir pasiteisinančių išvedžiojimų ką jie ten beveikiantys ir kieno proteguojami ten pakliuvo (teisinosi, kad ieško „šmeižto“ apie pačius save …) – tampa aišku ir liūdna. Savo akimis matėme schemas ir žemėlapius su pažymėtomis sodybomis į kurias sovietinis aktyvas būtų varęs „liaudies priešus“ sulaukę atitinkamo nurodymo. Ir gerai žinomų šiandienos „politikų“ sodybas …. Koks nors vienas mano įvardintas segmentas ar epizodas galėtų reikšti atsitiktinumą, keletas sutapimą, o mano pateikta visuma reiškia tik vieną – sistemą. Planingą ir kruopščiai apgalvotą sistemą. Ne kuriančią, saugančią kultūros ir istorijos paveldą, ugdančią pilietiškumą ir tautiškumą, skatinančią pilietinės demokratijos procesus, demaskuojančią Tėvynės priešus, parodančius tikrąjį kelią į laisvę ir gerovę, bet kitą – naikinančią, neigiančią ir griaunančią. Todėl ir nusprendžiau pasidalinti kai kuriais prisiminimais. Tikiuosi, kad pavyks surinkti šiek tiek daugiau informacijos ir visa tai pateikti rengiamoje spaudai knygoje.
Asmeninio archyvo foto
Į 1990 –uosius atėjau turėdamas keletą sovietinio režimo „įvertinimų“
1978m. studijuojant tuometiniame Kauno politechnikos institute turėjau susidūrimų su brandaus socializmo sistemos sargais iš KGB. 1979m. man buvo „užvesta“ byla ir mokslus KPI turėjau nutraukti. 1980m. buvau išsiųstas į sovietinę kariuomenę. Kariniame komisariate pasakė, kad iš ten kur mane pasiųs paprastai negrįžtama. Buvo prasidėjęs karas Afganistane. Tačiau Dievo valia buvo kitokia ir po dviejų metų sveikas ir gyvas grįžau namo, pabaigiau studijas ir pradėjau dirbti didžiausioje to laikmečio Marijampolės (tada dar Kapsukas) įmonėje – Maisto pramonės automatų gamykloje. 1988 – 1990 metais dalyvavau itin aktyvioje pilietinėje – tautinėje veikloje ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje (LPS) Marijampolės grupėje, kuri vadinosi įvairiais vardais – taryba, seimelis, sąjūdis. Tais metais organizavau pirmąjį sovietmečio Vasario 16-tos minėjimą ir iškėliau pirmąją Lietuvos Trispalvę ant Marijampolės pašto. Buvau išrinktas ir dirbau tos organizacijos pirmininko pavaduotoju. Iki 1990m. Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo ir pirmųjų Laisvos Lietuvos savivaldos rinkimų Marijampolės LPS pirmininko pareigas ėjo du asmenys: pirmasis pirmininkas Stasys Daugėla (maždaug metus), o vėliau Algirdas Bajarkevičius. Pirmieji Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimai vyko į Liaudies deputatų tarybą (pavadinimas toks pat kaip ir sovietmečiu, net pažymėjimai buvo spausdinti lietuvių ir rusų kalbomis …). Tuo metu vyko atskiri rinkimai į miesto ir į rajono tarybas. Jau buvo atkurtos kai kurios politinės partijos. Buvau vienas iš grupės asmenų atkūrusių Lietuvos krikščionių demokratų partiją (LKDP) ir tuo metu ėjau LKDP Marijampolės skyriaus pirmininko pareigas, o į rinkimus ėjau kaip LKDP atstovas nors kartu buvau ir sąjūdietis ir LPS MS pirmininko pavaduotojas. Toks „persidengimas“ buvo būdingas laikotarpiui kai LPS savo misiją jau užbaiginėjo politinį darbą perleisdamas atsikuriančioms ir naujai steigiamoms partijoms. Rinkimai įvyko kovo 25 dieną, o pirmasis posėdis turėjo įvykti balandžio 4d. Tad mes – sąjūdiečiai turėjome laiko pasitarti dėl pirmojo posėdžio vedimo tvarkos, dėl Sąjūdžio kandidatų į Tarybos pirmininko ir mero pareigas. Išoriškai atrodė, kad absoliuti dauguma deputatų atstovauja sąjūdietišką politiką ir idėjas , kad problemų neturėtų kilti, bet tikrovėje jau vyko skirstymas į „jie“ ir „mes“. Vėlesni metai ir raida parodė, kad riba tarp „jie“ ir „mes“ buvo labai miglota ir trapi. Prieš posėdį įvyko daug Sąjūdžio deputatų ir atskirai Sąjūdžio tarybos posėdžių. Buvo nutarta Paulių Ulecką teikti kandidatu į Tarybos pirmininkus, o Algirdą Bajarkevičių kandidatu į merus. Šiek tiek apie A.Bajarkevičiaus asmenybę. Dauguma sąjūdiečių pripažįsta, kad jis į Sąjūdžio tarybą atėjo „tyliai“, nepastebimai. Vėliau jo viešose kalbose jautėsi tam tikras senojo režimo fonas ir apsiribojimas. 1989 m. rudenį įstojo į Komunistų partiją. Šis faktas pačių sąjūdiečių liko menkai įvertintas, o kai kas sakė, kad nieko apie tai nežinojo. Apie tai jis pats pasakojo vėliau, sakydamas, kad planavo „ardyti sistemą iš vidaus“. Prieš pat rinkimus iš kompartijos išstojo. Kompartija tuo metu jau keitė savo pavidalus ir pavadinimus mat komunizmas tuo metu praradinėjo populiarumą. Buvo prisimintas šūkis „daugiau socializmo“ … ir atliktos atitinkamos transformacijos. Pats A.Bajarkevičius buvo labai kontraversiška asmenybė. Rinkimų išvakarėse kartu su A.Bajarkevičiumi aplankėme tuometinį vyskupo vikarą G.Sakalauską. Ėjome pasitarti dėl miesto valdymo, ateities. Tais laikais buvo manoma, kad reikia tartis su Bažnyčios atstovais kaip su autoritetais sovietmečiu palaikiusiais tautiškumą, tikėjimą, gynusiais vertybes ir nukentėjusiais nuo režimo. Šiais laikais politiniai lyderiai taip pat mėgsta pasirodyti Bažnyčiose didžiųjų švenčių metu. Tačiau jis (vikaras) žinojo tik vieną pavardę – Kęstutis Subačius t.y. tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas. Sąjūdiečiams jis buvo tarsi savotiška priešprieša Sąjūdžiui. Įsikūnijimas to kas jau praeitis ir ne pati geriausia. Viskas kas turi likti kitoje pusėje, praeityje. G.Sakalauskas sakė, kad kreipsis į visas įmanomas institucijas, kad K.Subačius išliktų valdžios viršūnėje. Ir tikrai, vėliau jis pateikė šūsnį įvairių „laisvų ir nepriklausomų“ organizacijų rekomendacinių laiškų …. Po to pokalbio mano bendrakeleivis tapo labai neramus ir pasidavė dvejonėms. Smarkiai suaktyvėjo įvairių sąmokslo teorijų variacijos, mikro grupių „pasitarimai“ pasklido įvairūs gandai apie vidaus „šnipus“ ir išdavikus. Nepaisant to sesijos išvakarėse buvo atlikta „anketinė apklausa“ ir įvyko dar kažin kelintas Sąjūdžio deputatų ir atskirai Sąjūdžio tarybos posėdis. Nuomonė išliko ta pati. Paulių Ulecką teikti kandidatu į Tarybos pirmininkus, o Algirdą Bajarkevičių kandidatu į merus.
1990-ųjų naujosios Marijampolės miesto Tarybos posėdis įvyko balandžio pabaigoje
Pirmojo posėdžio (sesijos) dieną balandžio 4d. apie 8 val. ryte man paskambino A.Bajarkevičius ir pasakė, kad reikia skubiai pasitarti LPS MS taryboje. Susirinkome LPS būstinėje. A.Bajarkevičius informavo, kad jam naktį skambino du sąjūdžio veikėjai Virginijus Čepaitis (vėliau demaskuotas KGB agentas) ir Romas Gudaitis (rašytojų sąjungos komunistų šefas) abu Aukščiausiosios tarybos nariai ir nuolatiniai Marijampolės sąjūdiečių globėjai bei kuratoriai bei K.Prunskienė – tuometė Ministrė pirmininkė taip pat ir G.Sakalauskas, kalbėjęs neva tai savo viršininkų vardu. Jo žodžiais tariant visi jį įkalbinėjo balotiruotis į Tarybos pirmininko pareigas, nes aš (P.Uleckas esąs per daug radikalus, griežtas, jam trūksta pragmatizmo t.y. dirba ne dėl išskaičiavimo ir todėl labai pavojingas ???) Kam galėjo būti pavojingas Uleckas jis neįvardino. Matėsi, kad baisiai nervinasi. Kalbėjo susijaudinęs, be perstojo rūkė ir drebėjo. Pasakė, kad jis suvokė jog mero darbo atlikti jis negalės, nes „visi tam darbui rekomenduoja K.Subačių“. Kas tie visi išskyrus G.Sakalauską taip pat neįvardino. Pasakė, kad jis balotiruosis į tarybos pirmininko pareigas. Tuojau pat atsirado grupelė jį palaikančių, nors vakare dar nebuvo. Vėlesni įvykiai atskleidė, kad bent šeši LPS Marijampolės tarybos nariai dirbo KGB ir turėjo atitinkamus slapyvardžius, o su kompartija buvo susiję daugelis. Kita vertus ko čia stebėtis juk „perestroiką“ sugalvojo Kremlius norėdamas kompartijos vadovavimo metodus pertvarkyti ir turtą perskirstyti ir tik tiek. Taip ir išsiskirstėme. Oficialiai be konkretaus nuomonės pakeitimo. Susirinkus į Tarybos posėdį ir pradėjus siūlyti kandidatūras į Tarybos pirmininko pareigas buvo pasiūlytos trys kandidatūros: P.Uleckas, A.Bajarkevičius, E.Budrevičius (jaunas komunistas iš tuometinės Automatų gamyklos). A.Bajarkevičius kalbėjo apie valandą ir visai neblogai – buvo pasiruošęs mero kalbai. E.Budrevičius skėlė iš marksistinių pozicijų pabrėždamas savo materialistinius įsitikinimus, o aš kalbėjau gana trumpai tik apie ankstesnėse kalbose neįvardintus aspektus ir problemas. Matėsi, kad auditorija nerami, pavargusi ir klausosi neįdėmiai. Po prisistatymų buvo paskelbti pietūs ir prasidėjo rinkimai bei paskutinės agitacijos. Balsavome po pietų. A.Bajarkevičius gavo 25 balsus, E.Budrevičius 10, o aš 18 balsų. Tada buvo surengtas balsavimas tarp A.Bajarkevičiaus ir P.Ulecko. Pertraukos metu E.Budrevičius man pasakė – „tavęs visi bijo, bijo galimų permainų ir pokyčių todėl mane (E.B.) įpareigojo išsikelti savo kandidatūrą, kad tu nesurinktum daugumos“. Antrojo balsavimo rezultatai buvo tokie: A.Bajarkevičius 31 balsas, P.Uleckas 19 balsų. Vėliau buvo renkamas Tarybos pirmininko pavaduotojas. Šiame balsavime aš gavau 44 balsus iš 55 galimų ir buvau išrinktas Tarybos pirmininko pavaduotoju. Savo pasisakyme, tarp kita ko, kritikavau milicijos darbą. Kuo tai baigėsi pakalbėsime vėliau. Tame pačiame posėdyje buvo priimtas Kreipimasis į Marijampolės įstaigas raginantis neklausyti karinio komisariato nurodymų dėl šauktinių į sovietų kariuomenę. Kreipimasis buvo labai „nerimtas“ dokumentas, teikiamas visiškai ne tos kompetencijos subjekto, be atsakomybės už savo žodžius ir parengtas jau besiformuojančios naujos politinės partijos aktyvistų. Aš balsavau prieš. Vėlesni įvykiai parodė, kad persekiojamų Lietuvos jaunuolių niekas ir nesiruošė ginti. Viskas buvo palikta savieigai. Toliau posėdis vyko ramiai, kultūringai ir nuosekliai. Pirmas darbas buvo padarytas.
Taip mes pradėjome rašyti naujus istorijos puslapius
Tą pačią dieną vėliau, nuvykome į vietinės TV studiją (A.Bajarkevičius , V.Peckus ir aš). Žiūrovai uždavinėjo buitinius klausimus, o mes atsakinėjome. Politika nieko nedomino, o argumentuotų ir motyvuotų politinių programų savivaldai niekas neturėjo. Kaip nėra ir dabar. Tik buitis.
Po posėdžio diskutavome dėl mero kandidatūros. Reikėtų prisiminti, kad Savivaldos įstatymas (įvairios redakcijos) yra vienas iš įstatymų „rekordininkų“ t.y. jis buvo taisomas, keičiamas ir tikslinamas šimtus kartų. Pagal 1990 metų redakciją aukščiausioji valdžia savivaldybėje buvo Taryba ir Tarybos pirmininkas, o meras buvo tarsi dabartinis administracijos direktorius – samdomas vykdomosios valdžios ir administracijos vadovas. Buvo siūloma keletas kandidatų: K.Subačius, R.Janušauskas, R.Makauskas, K.Jankauskas, E.Budrevičius, A.Mikalavičius ir B.Beržinis (K.Subačiaus pavaduotojas tuometiniame Vykdomajame komitete). Iš sąjūdžio tarybos tik A.Mikalavičius. Apie sąjūdžio kandidatą A.Bajarkevičių jau niekas nekalbėjo. Dėl vienintelio K.Subačiaus pateikta daug rekomendacinių laiškų tačiau deputatai apie jį net girdėti nenorėjo.
Kitą dieną darbą pradėjo įvairios komisijos. Savivaldybės kavinėje sutikau A.Bajarkevičių. Atrodė pavargęs, sakė, kad blogai miegojo. Jis man parodė nepasirašytą laišką – skundą. Jį gavo iš tuometinio milicijos viršininko pavaduotojo politiniams reikalams „politruko“ Dumčiaus (vėliau jis sėkmingai atstovavo Tvarkos ir teisingumo partiją Marijampolės savivaldybės taryboje). Laiške, milicininkų vardu rašantysis skundėsi, kad aš (P.U.) juos „nekaltai puolu“ dėl neveiklumo prieš banditus ir reketininkus …
1990 balandžio 18 d. Tarybos posėdyje buvo išrinktas meras. Buvo siūloma keletas kandidatų : R.Janušauskas, B.Beržinis, A.Mikalavičius. Vietinės televizijos atstovas – deputatas V.Čekaitis pasiūlė K.Subačių. Finale susitiko B.Beržinis (31 balsas) ir A.Mikalavičius (25 balsai). Pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Marijampolės meras buvo išrinktas. Karštų debatų nebuvo. Viskas vyko gan vangiai. K.Subačius gražiai atsisveikino, buvo daug gėlių. Vėliau buvo patvirtinti ir kiti pareigūnai. Žmonės kalbėjo, kad nėra iš ko rinktis, nėra ką rinkti ir niekas neturi ką pasiūlyti …. Pasiutusiai girdėti ir tebe girdimi žodžiai.
Netrukus prasidėjo ekonominė blokada. Buvo sukurtas antiblokadinis fondas, talonai, prekių normavimas, spaustuvė spausdino „vagnorkas“, investiciniai čekiai, kažkur pradingo valstybės ir jos žmonių sukurti turtai ir t.t. Centrinė valdžia nelabai žinojo ką daryti. Gal dėl to, kad išrinkta tokiais būdais kaip Marijampolėje buvo ? Už miglotus pažadus, bet už „konkrečias“ paslaugas naujoji Marijampolės biurokratija siūlė talonus rusiškiems dviračiams ir ūkiškam muilui. Aplink klestėjo vagystės, korupcija, augo naujos tikrų banditų gaujos. Tą vasarą lietuviai patraukė į „Jūgus“, atrado Lenkiją, o vėliau išvyko dar toliau ir visam laikui. Tais metais įvykiai keitė įvykius. Kai kas dar iškeldavo Trispalves, o kai kas ir toliau nekėlė, dar skambėjo lietuviškos dainos giminių sueigose, tikėjomės sulaukti lito. Daug kas atrodė vyksta chaotiškai, bet žvelgiant iš šiandienos pozicijų tame chaose galime surasti labai daug gerai apgalvotos tvarkos, ilgalaikių strategijų, apgaulingų manevrų ir dūmų uždangų. Taip mes pradėjome rašyti naujus istorijos puslapius.
