Marijampolė kultūros centro židiniu buvo vadinama dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Pirmoje Lietuvos respublikoje (1918-1940) gimnazijų ir mokyklų gausa, didelis bibliotekų skaičius kultūringo miesto vardą tik dar labiau sustiprino.
Tarpukaryje mieste egzistavo daugiau nei dešimt lietuviškų bibliotekų. Viena didžiausių visoje Lietuvoje buvo Marijonų vienuolyno knygų šventovė. Pabrėžta, kad net ir pati „bedieviškiausia“ knyga išleista valstybėje, atsidurdavo vienuolyno bibliotekos lentynose. Buvo įvardinamas, kaip puikus lituanistikos archyvas. Dūlėjo ištisi caro okupacijos metu spausdinti dokumentai. Taip pat slaptieji bolševikų kariuomenės įsakymai.
Antrasis pagal dydį mokslo aukuras buvo laikomas Valstybės Centrinio knygyno skyrius. Lentynose skaitytojo laukė beveik aštuoni tūkstančiai knygų tomų. Iš jų rusų kalba – 800 vienetų. Populiaru tuo metu buvo skaityti Esperanto, žydų, „baltgudžių“ kalbomis. 1937 metais bibliotekoje apsilankydavo per penkis šimtus lankytojų. Žingeidūs ir aktyvūs buvo moksleiviai. Turbūt savaime suprantama, nes tuo metu kompiuterių vizija neegzistavo net fantastinėje literatūroje.
Valstybės centriniame knygyne veikė skaitykla, kurioje buvo galima susipažinti su laikraščiais ir žurnalais. Saugyklose kaupėsi tvarkingai surištos periodinės spaudos prenumeratos, iliustruoti žurnalai. Per metus skaitykloje apsilankydavo keturiolika tūkstančių marijampoliečių.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Marijampolėje buvo didelės kareivinės. Kareivių biblioteka turėjo beveik septynis tūkstančius knygų. Karininkų ramovės knygų šventovėje knygos buvo pažymėtos specialiu 9-tojo Vytenio pulko antspaudu.
Pirmąją vaikų biblioteką 1938 metais įsteigė „Lietuvos vaiko“ draugijos Marijampolės skyrius. Knygų gausa pasigirti negalėjo, tačiau prie šios bibliotekėlės veikė vaikučių skaitykla. Turėjo keletą vaikiškų žurnaliukų prenumeratų.
Toliau galima paminėti „Dirvos buveinės“ knygyną-biblioteką. Tūkstančio knygų tomus dalindavosi tik du šimtai skaitytojų. Šaltiniuose pabrėžiama, kad tokia skaitykla Marijampolėje buvo vienintelė. Nes tik „Dirvoje“ buvo galima perskaityti ką tik atspausdintas, naujausias knygas.
Privačioje J. Dapkūno knygyno bibliotekoje ant lentynų sugulė du tūkstančiai knygų tomų. Beveik pusę skaitytojų sudarė moksleiviai. Marijampolės Darbo rūmų kultūros „klūbo“ bibliotekoje susikaupė septyni šimtai knygų. Tiek skaityklą, tiek biblioteką lankydavo išskirtinai tik darbininkai. Žiemos vakarais imdavo trūkti laisvos vietos atsisėsti.
Daug kitų smulkesnių bibliotekėlių turėjo įvairios Marijampolėje veikusios organizacijos. Šaulių sąjungos sporto klubas „Sūdavija“ kaupė knygas savo namuose. Šaltiniuose apgailestaujama, nes lankytojų gausa pasižymėti negalėjo. Lankytojų skaitykloje nuolat stigo, skirtingai nei tam pačiam pastate buvusiame bufete ar kortų lošimo kambaryje.
Ponios Kurienės įvardiname kioske stovėjo atskira spinta su keletu knygų. Turinys buvo išskirtinai rusiškas. Žydo Geimano namai priimdavo savo tautiečius. Svetainėje buvo keli krėslai ir pora lentynų gimtąją hebrajų kalba išspausdintiems veikalams.
Marijampolėje buvo keturios mokyklų bibliotekėlės, o jų turinys buvo prieinamas tik moksleiviams. 1918-1940 laikmečio Marijampolėje knygas kolekcionuoti buvo madinga. Sau tai galėjo leisti tik advokatai, mokytojai, teisininkai. Asmenų kolekcijos buvo įvardinamos kaip jaukios butuose buvusios bibliotekėlės. Valdininkai, tarnautojai teisindavosi nedidelėmis algomis ir knygų nekaupė.
Šaltiniuose buvo giriamas cukraus fabriko sargas, kurio knygų spinta talpino keletą dešimčių lietuviškų veikalų. Klebonas bažnyčioje pamokslaudavo apie menką marijampoliečių norą skaityti. Išliedavo pyktį ant valstybės tarnautojų, kurie garbę ir pinigus praleisdavo baruose, restoranuose ir kortų kambariuose.
