Anot į praeities nostalgiją panirusių šaltinių, „Istorija greit sklaido savosios knygos lapus. O bevartantys šią knygą žmonės nėra tikri, kad ateitis bus tokia romantiška ir ilgesinga. Kaip pavyzdžiui bajorų galybės likučiai, kurių palikimas lig šiol mums šį tą liudija. Liudija, jog giliai praeityje čia buvo kitokiu gyvenimu gyventa, ir kitokios ateities laukta.
Senovėje Kvietiškio dvaras kaip išmaldą marijonams numetė žemės sklypą bažnyčiai ir klebonijai. Tokiu būdu buvo padėti pamatai naujajam miestui. Naujam žmonių skruzdėlynui. Šiandien tą miestą visi Marijampole vadina.
Kvietiškio dvaras veltui dairosi iškėlęs galvą į tą keturiolikos tūkstančių žmonių susibūrimą. Į šio miesto plačias, tašytais akmenimis grįstas gatves, į modernius namus ir saulėje žibančius metalinius stogus.
Kažkada šis naujai susikūręs miestas virpėjo nuo varpų dūžių dvaro kieme.Dūžių raginusių suvargusius kumečius skubėti dirbti į dvaro laukus. Kadaise sunkia baudžiavos ranka dvaras slėgė nuskurdusį kaimelį. Tačiau šiandien (1931 m. autor. pastab.) tas kaimelis išaugo į miestą. Naujasis miestas akmeniniais pirštais perima Kvietiškio dvaro žemes taip plėsdamas savo teritoriją.
Nuseno ir Kvietiškio dvaro parkas, kuris praeityje klausydavosi didikų meilės išpažinčių išpaikusiom bajorų dukroms. Tik viena išsikerojusi liepa parke dar mena ir gedi garsiojo baudžiauninkų užtarėjo Andriaus Kuktos gyvenimo. Manoma, kad jis dešimt metų ugnimi ir kardu gąsdino apylinkių magnatus. Botagu plakė žiauriuosius dvarininkus ir dūmais leido dvarų svirnus.
Anot legendos, A. Kukta įsimylėjo Kvietiškio dvaro savininko dukrą. Palikęs miške savo vyrus atėjo į dvaro parką. Atėjo nes buvo iškviestas į dvikovą. Krito Andrius Kukta senosios liepos papėdėje. O didiko mylima dukra apsipylė ašaromis.
Dabar tik vienišos trys liepos stūkso prie geležimi grįsto kelio. Čia, prisikabinęs virtinę vagonų, kasdien dunda geležinis garvežys. Baltosios rūmų sienos po truputį pilkėja. Kvietiškio dvaras nustojo savo didybės. Magnatų susibūrimo vieta nusilenkė Marijampolės augimui.“
Anot Broniaus Kviklio, nepriklausomybės metais Kvietiškio dvaro dalis buvo priskirta Marijampolės miestui ir išdalyta sklypais. Kvietiškio dvaro „palociuose“ įsikūrė Žemės ūkio mokykla.
1931 m. Lietuvos cukraus akcinė bendrovė buvusi Kvietiškio dvare pastatė pirmąjį Lietuvoje cukraus fabriką gaminantį cukrų iš cukrinių runkelių. Ant Šešupės kranto stovinti gamykla užėmė didelį žemės plotą. Pirmoje Lietuvos Respublikoje fabrike dirbo per keturis šimtus darbininkų. Per metus pagamindavo per 65 tūkstančius maišų cukraus. Dar po metų fabrike dirbo daugiau, kaip 700 darbininkų.
Istorikas Dr. J. Totoraitis mano, kad Kvietiškis įkurtas prieš 1717 m. Kadangi anais laikais prie didesnių dvarų buvo kuriami miestai, tai greta Kvietiškio ėmė augti ir Starapolė (Marijampolė). Apskritai žiūrint atgal į praeitį, galima sakyti, kad visi svarbūs istoriniai įvykiai, liečiantys Marijampolę, beveik visada vienodai palietė ir Kvietiškį.
Dabar Kvietiškyje įsikūrusi Marijampolės kolegija. Tarsi tarpukaryje buvusios Žemės Ūkio mokyklos tąsa. Tiesa studentai mokslus kremta ne dvare, o 1957 m. iškilusiame technikumo pastate.
Tomas Sušinskas
Nuotrauka Marijampolės turizmo informacijos centro
