Laikas bėga nenumaldomai greitai, deja. Tad daugelis dalykų dar vakar buvusių kasdieniškais ir niekuo neišsiskiriančiais, šiandien jau tapo mūsų istorija. O istoriją būtina žinoti ne vien tam, kad iš jos pasimokyti, bet ir tam, kad nežinodamas praeities – neturėsi ateities.
Mūsų krašte visai neseniai, vos prieš tris dešimtmečius, veikė daug įmonių, kuriose dirbo šimtai, o kai kuriose ir tūkstančiai darbuotojų gaminusių produkciją didžiulei tuometinės Tarybų Sąjungos rinkai. Kadangi gyvenome už „geležinės uždangos“, atskirti nuo likusio pasaulio, tai tų įmonių gaminiai būdami gal ir blogesnės kokybės rimtesnės konkurencijos neturėjo, bet tiko vidaus rinkai. Tiesa, kai kurioms įmonėms pavykdavo pagaminti geresnės kokybės, konkurencingą produkciją ir už palyginus nedidelę kainą parduoti ją užsienyje, tad taip palaikyti komercinius ryšius su besivystančios ekonomikos šalimis, tačiau eksporto apimtys nebuvo labai didelės. Nors įmonėse dirbę žmonės visaip stengėsi savo darbą atlikti tinkamai, kad produkcijos kokybė atitiktų tos, galima sakyti epochos, reikalavimus.
Šiandien skaitytojų vertinimui pateikiame pirmąjį iš keliolikos rašinių, kuriame pasakojama apie anuomet Sūduvos krašte ir ne tik jame garsią įmonę, priklausiusią tuometinės TSRS kariniam–pramoniniam kompleksui, taip vadinamai „oboronkei“ – Kapsuko Specialų konstravimo biurą. Beje, kapsukiečiai, o vėliau ir marijampoliečiai pokalbiuose ir net vietinėje spaudoje dažnai SKB ir Maisto pramonės automatų gamyklą (MPAG) traktuodavo kaip vieną gamybinį vienetą. Tai neteisinga, nes tai buvo dvi atskiros įmonės. Viena kūrė ir išbandydavo maisto produktų fasavimo įrangą, o kita tą įrangą gamindavo serijiniu būdu.
Jo autorius SKB Standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas, beje, sekančiais metais švęsiantis devyniasdešimtmetį Pranciškus Jokimaitis.
Kituose rašiniuose savo išgyvenimais ir potyriais su jumis dalinsis kiti buvę SKB darbuotojai. Beje, šie veteranų prisiminimai turėjo būti išleisti nedidelės apimties, gausiai iliustruota nuotraukomis knygele. Tad prieš metus kreiptasi į dabartinius įmonės savininkus dėl paramos, tačiau teigiamo atsakymo nesulaukta. Gaila. Juk tai jų įmonės istorija.
__
Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas kai pajunti, jog nugyvenai ilgą ir permainingą gyvenimą, tad turi ką pasakyti tiems, kurie atėjo ar ateis po mūsų.
Mums, dirbusiems Kapsuko Specialiame konstravimo biure, dabar tai UAB „PAKMA“, 1959-1992 metais, labai norėtųsi, kad jaunoji Marijampoliečių karta ir apskritai Lietuvos jaunimas žinotų kokia tai buvo organizacija, ką ji veikė, kokią įtaką ji turėjo tuometinio Kapsuko, o šiandien Marijampolės miesto augimui bei vystymuisi. Žinotų, kad SKB turėjo savo nišą miesto gyvenime, yra jo istorijos dalis.
Specialus konstravimo biuras buvo žinomas mūsų krašte kaip intelektualių, išsilavinusių, kultūringų darbuotojų kolektyvas. Deja, buvusių SKB darbuotojų, kurie galėtų daug papasakoti apie šios organizacijos veiklą, dėl natūralių priežasčių kasmet mažėja, taigi nesinorėtų, kad viską kuo gyventa ir didžiuotasi užklotų užmaršties dulkės. Juolab, kad tokio profilio konstravimo biuras, kuriame buvo kuriami, pagal to laikmečio supratimą sudėtingi įrengimai – automatai skirti maisto pramonei, buvo vienintelis toks Lietuvoje.
Mūsų konstravimo biure, paskutiniu jo egzistavimo laikotarpiu, tai yra aštuntajame-devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, darbavosi apie 300 specialistų, iš jų net apie 60 nuošimčių turėjo aukštąjį išsilavinimą, o keli buvo baigę net du aukštuosius mokslus. Dauguma eksperimentinio cecho darbininkų, taip pat turėjo aukštas specialybių kategorijas.
Kokius uždavinius tuometinės Lietuvos TSR valdžia kėlė mūsų inžinieriams-konstruktoriams? SKB kolektyvo užduotis buvo aprūpinti gretimai pastatytą Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklą, kurioje gaminami maisto produktų fasavimo automatai, konstrukcine ir visa kita technine dokumentacija. Vėliau plečiantis MPAG gamybos apimtims, daugėjant gamyklos cechų, kartu augo ir SKB. Beje, surasti reikiamos kvalifikacijos inžinierių–konstruktorių, kurių poreikis augo, buvo nelengva užduotis ir nuolatinis vadovų galvos skausmas.
Konstruktoriaus darbas, tai sunkus kūrybinis darbas. Geru konstruktorium tampama, jei tampama, tik per keletą darbo metų. Todėl toli gražu ne visi inžinieriai galėjo, o ir norėjo dirbti šį darbą.
Priminsiu jaunajam skaitytojui, jog tuo laiku kompiuterių nebuvo ir konstruktoriai savo kūrybinius sumanymus, gebėjimus išreikšdavo tik popieriuje pritvirtintame ant braižymo lentų.
Augančiai Kapsuko MPAG, kurioje jau dirbo, apie 2000 žmonių, beje, tai buvo didžiausias darbdavys tuometinėje Suvalkijoje, reikėjo ne tik gerų įvairių specialybių darbuotojų, bet tuo pačiu reikėjo sukurti dirbantiesiems tinkamas jų buities sąlygas. Žmonės juk negalėjo po 10-15 metų gyventi bendrabutyje. Tad kartu su gamykla ir SKB augo ir Kapsuko miestas. Tik statant būstus dirbantiesiems, sprendžiant jų kasdieninius poreikius buvo galima tikėtis pakankamo norimų kategorijų specialistų skaičiaus. Todėl lygiagrečiai su įmonės plėtra vyko gyvenamųjų namų dirbantiesiems statyba, augo Draugystės ir Degučių mikrorajonai, buvo tiesiamos naujos gatvės. Taip pat pastatyta bazinė profesinė technikos mokykla, kurioje buvo ruošiami staklininkai bei šaltkalviai surinkėjai, turėjusieji dirbti MPAG ar SKB eksperimentiniame ceche. Darbuotojų vaikučiams buvo statomos mokyklos, vaikų lopšeliai-darželiai.
Taip, tai buvo tarybiniai laikai, mes neturėjome, deja, tokios žodžio laisvės kaip šiandien, neturėjome laisvų, demokratiškų rinkimų, buvo paplitusi taip vadinama „telefoninė teisė“, kai iš „aukščiau“ buvo nurodinėjama kur, ką ir kaip turime kalbėti. Buvo visuotinio deficito laikai, kai stigo ne tik mėsos ar rūkytos dešros, nekalbant apie kokybiškesnes plataus vartojimo prekes, net gauti paprasčiausio menkos kokybės tualetinio popieriaus buvo problema.
Klestėjo spekuliacija trūkstamomis prekėmis. O nuosavas automobilis laikytas prabangos preke, nes lietuvis nuvykęs į plačiąją Rusijos Federaciją, už penkių metų senumo Žigulius sumokėdavo daugiau nei jie kainavo nauji. Paskyrų naujam automobiliui įsigyti duodavo labai mažai, o norinčių buvo daug… Bet nežiūrint į nieką mes privalėjome gyventi, auginti vaikus, juos ugdyti pakeliant sunkumus kasdienybėje, ir gyvenome…
Labai mylėjome savo darbą, savo įstaigą. Stengėmės, kad mūsų darbas būtų tinkamai įvertintas. Mes, kaip ir šių dienų jaunimas mylėjome, tikėjome geresne ateitimi, o šeimas sukurdavom kiek anksčiau nei jaunimas tai daro šiandien. Neturėjome galimybės keliauti po pasaulį, taigi ir daugiau pamatyti, palyginti.
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotrauka ir nuotraukos iš SKB metraščio.
Parengė Vytautas Karsokas
