Audris Narbutas
Prieš kiek daugiau nei savaitę įvyko Lietuvai itin svarbus pirmasis Seimo balsavimas dėl Seimo dydžio mažinimo iki 111 parlamentarų. Šį populistinį ir žalingą valstybei sprendimą inicijavo darbietis Valentinas Bukauskas, bet prie pirmojo teigiamo balsavimo už šį projektą prisidėjo ir tokie patyrę politikai kaip konservatorius Jurgis Razma, nusprendęs apie tai pasigirti savo Facebook profilyje ir netikėtai sulaukęs neigiamos reakcijos, LLRA Šalčininkų vienmandatės apygardos galiūnas Leonard Talmont ar ilgalaikis Šiaulių LSDP lyderis Edvardas Žakaris. Ne visi šie vardai yra žinomi nacionaliniu mastu, bet savo vienmandatėse apygardose šie politikai jau ne kartą yra parodę, kad gali laimėti rinkimus, be to, kelios kadencijos Seime jau turėjo suteikti politikams politinės išminties, tačiau, kad ji virstų politiniu kūnu ir juo labiau sustabdytų nuo populizmo, nėra taip lengva. Deja, noras sėkmingai pasirodyti netrukus įvyksiančiuose rinkimuose arba kompetencijos stoka juos pastūmėjo paremti balsavimą už mažesnę Seimo sudėtį. Neabejoju, kad trumpuoju laikotarpiu tai atneš vieną ar kitą balsą šiems politikams, bet žaidimas žmonių neapykantos politikai ir parlamentarams korta yra grėsmė Lietuvai. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad už esamą situaciją atsakomybę turėtų prisiimti ir politologai, kurie ilgą laiką miegojo ir nešvietė visuomenės šiuo itin jautriu klausimu, tad šiuo straipsniu pasistengsiu bent iš dalies atsverti visuomenėje gyvuojančius mitus.
Politologai miegojo, rinkėjai reikalavo kraujo, o politikai jį davė
Seimas mūsų gimtinėje išlieka ta institucija, kuria nepasitikima labiausiai ir šis nepasitikėjimas siekia netgi 70 procentų. Šie skaičiai dar kitaip reiškia ne taip jau retai girdimus žodžius, jog ten visi „vagys vagiai“. Natūralu, kad žmonės nori gyventi be vagių, o, kad tai būtų pasiekta, jų turi likti kuo mažiau, tad ir galioja mūsų šalyje italų politikos filosofo Nikolo Makiavelio veikale „Valdovas“ išdėstyti patarimai, kad piktai liaudžiai reikia duoti kraujo ir visi liks patenkinti. Valdovas išsaugos savo pozicijas, radęs atpirkimo ožį, o liaudis irgi galės pasidžiaugti gyvenimu iki tol, kol vėl pajus, kad ne viskas pagal jos norus. Tokiu principu iš dalies ir grįsta Lietuvos politika. Ir nereikia stebėtis, nes bjaurių istorijų Lietuvoje daugiau nei reikia, o žmonėms, kurie nesidomi, kas yra kas, dar sunkiau įvertinti įvykius, bet teisingumo vis tiek norisi, tad ir pamėgome mes linčo teismus, o politikai nuo seno mėgsta gerus reitingus. Tereikia suorganizuoti mainus. Viena gražiausių iliustracijų yra dabartinė LVŽS politikos žvaigždė Saulius Skvernelis, pelnęs daug politinės karmos taškų, kai pradėjo kritikuoti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę dėl nesusivokimo situacijoje ir trukdymo dirbti tą naktį, kai Vilniuje nušvilpęs policijos automatą gatvėmis šlaistėse Igoris Molotkovas. Pataroji istorija pernelyg menkai nagrinėjama, kai pradedame kalbėti apie Sauliaus Skvernelio populiarumą. Nesakau, kad jis buvo prastu ministru, bet kai žmonėms užduodi klausimą, ką tokio nuveikė LVŽS sąrašo vedlys, išgauti atsakymą labai jau sunku. Ta pati neapykanta, kuri sužadino Skvernelio populiarumą, skatina žmones reikalauti mažesnio parlamento dydžio. Natūralu, kad šalyje, kurioje baimės ir nevilties kultūra įgyja neapykantos Seimo atžvilgiu atspalvį, parlamento mažinimas virsta pigiu būdu prisivilioti rinkėjų balsus. Tai ypač palanku padaryti Darbo partijai, kurios didelė dalis rinkėjų nepasitikimi Seimu. O dar patogiau tai padaryti dėl to, kad politologai nepadarė savo darbo ir neparodė visuomenei, kas slypi už parlamento dydžio mažinimo, tad nesistebėkime, kad rezultatu 66 už, 4 prieš ir 15 susilaikiusių pralaimėjo valstybė.
Seimo dydis išskaičiuojamas ne iš barščių ir krakmolo
Ne vienas skaitytojas mane sukritikuotų, kad neįvardiju priežasčių, kodėl mažesnis Seimo dydis yra blogis. Dar daugiau, mano ginamas požiūris, jeigu dalyvaučiau rinkimuose, būtų itin nepopuliarus ir šiandien mažne lygus politinei savižudybei, kliūtų smarkiau nei Kubiliui už naktinę mokesčių reformą, bet aš nesu kandidatas, kurį kamuotų baimė prarasti vieną ar kitą balsą, o kaip politologas turiu pasakyti, kad pasaulyje parlamentų dydžiai yra išskaičiuojami ne iš barščių, lubų ar vaflių. Už šaltibarščius šį darbą atlieka kubinės šaknies formulės taisyklė, kuri skamba labai paprastai. Tiesiog iš visų šalies gyventojų reikia ištraukti kubinę šaknį, o gautas rezultatas yra pageidaujamo parlamento dydžio skaičius. Tai padaryti daugiau nei lengva. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šių metų rugsėjo mėnesį gyveno 2 862 786 gyventojai, ir tai reiškia, kad optimalus Seimo dydis yra 141, 9 parlamentaro. Gal ir norėtųsi kokiam veikėjui nunešti galvą, tačiau, jeigu rimtai, turime puikiai subalansuotą parlamento dydį. Nebent politikai slapčia svajoja, kad emigracija toliau augtų ir užbėga visiems už akių iškart sumažindami Seimą, kad vėliau nereikėtų. Suprantu, kad ištraukti kubinę šaknį iš minėto skaičiaus atmintinai nėra lengva, bet prieš priimdami sprendimus, kurie iš esmės keičia Konstituciją, politikai turėtų bent jau skaičiuotuvu pasinaudoti. Žinoma, Darbo partija pasistengė, kad žmonių ši žinia nepasiektų ir tiesiog prigrūdo aplink mus reklamos, žadančios sukurti mažesnį Seimą, geresnį gyvenimą ir išvis padaryti tai, ko negali kiti. Tenka pripažinti, kad ši partija tikrai daro tai, ko negali kiti, pavyzdžiui, perka balsus ir laisvai sėdi vyriausybėje bei turi savo merus miestuose arba žada daugybę žmonių įdarbinti savivaldybėse, o vėliau aiškina apie valstybinio aparato mažinimą. Tokios ciniškos mąstymo schemos tikrai priimtinos ne visiems.
Mūsų biudžetas nieko nesutaupytų
Net ir išsiaiškinus, kad šaltibarščiai nepadės mums sukurti optimalaus Seimo dydžio, lieka idėja, kad bent jau biudžetas sutaupytų. Didžiules algas gaunantys parlamentarai stekena biudžetą. Juk dažnai taip manome, o ši mintis kirba virba, kai pamatome savo algas, deja, ir čia ne viskas taip paprasta. Nesu kurmis iš pasakos „Coliukė“, bet vėl sau leisiu truputėlį paskaičiuoti. Tarkime, kad visi 30 Seimo narių, kurių norima atsisakyti, neturi priedų už darbą valstybės tarnyboje ir jų algos siekia oficialią 2531,7 €, tad per metus susitaupytų 911412 €. Iš pirmo žvilgsnio graži suma, tačiau ar tikrai? Šie pinigai atrodo dideli tik tuo atveju, jeigu tikime, kad Seimo nariai nenudirba nieko naudingo, o tikinčiųjų šia idėja tarp rinkėjų apstu. Ir toks tikėjimas iš dalies yra teisingas. Kai kurie parlamentarai nei savo išsilavinimu, nei elgesiu nėra tokie, kuriuos norėtųsi regėti valdant šalį ir priimant kiekvieną mūsų tiesiogiai liečiančius sprendimus, bet čia mes iš esmės susiduriame su parlamentarų darbo efektyvumo klausimu, o ne su Seimo, kaip institucijos, dydžiu. Mes pernelyg retai darome skirtį tarp organizacijos struktūros, dydžio ir Seimo narių. Tarkime, kad nesame visiški rabarbarai ir skyrę šiek tiek dėmesio sugebame išsirinkti šiek tiek labiau kvalifikuotą ir darbštesnį Seimą. Įsivaizduokime, kad Seimo narys yra ne tik piktžaizdė biudžetinėje eilutėje, bet ir pridėtinę vertę kuriantis žmogus. Jeigu jis kurdamas gerus įstatymus, pavyzdžiui, tokius, kurie padėtų naujų darbo vietų kūrimuisi ir skatintų smulkų ir vidutinį verslą, sukurtų vertės už 10 000 €, tada toks drastiškas Seimo sumažinimas atimtų iš mūsų visų 2688588 €. Žinoma, realybėje viską suvesti į skaičius nei lengva, nei prasminga, nes anaiptol ne visi svarbūs dalykai ištraukiami iš skaičių, bet esmė yra ta, kad efektyviai dirbantis Seimas gali atnešti naudą, o ne žalą, kaip dažnai linkę manyti rinkėjai. Be to, visiškai natūrali sumažinto Seimo pasekmė būtų naujas rinkiminių apygardų perbraižymas, kuris kartu sukurtų tiek galimybes manipuliuoti apygardų ribomis pritaikant džerimanderingą, kurio prasmę labai gražiai išryškina pridėtas filmukas, tačiau greta šių klausimų valstybė turėtų sumokėti ir už augančių problemų nesprendimą, nes realių jos sprendėjų skaičius būtų sumažintas, ir už naujų vienmandačių rinkiminių apygardų perbraižymą. Kitas variantas būtų keisti rinkiminę sistemą, tačiau ir čia slypi didžiulis manipuliacijų pavojus.
Vietoje reziumė
Nėra geresnio būdo kontroliuoti Seimą, nei bausti ir prižiūrėti nusižengusius politikus. Kada paskutinį kartą nuoširdžiai pasižiūrėjome, kaip balsuoja mūsų parlamentarai? Ar tikrai daugiamandatėje apygardoje paremiame tuos, kurie arčiausiai mūsų vertybių, o gal dažniausiai iš inercijos sužymime 1,2,3,4,5 ir tikimės, kad to užteks. Deja, taip nebus, o ypač bėdų neišspręsime mažindami Seimo dydį. Priešingai, lengviau papirkti 56 parlamentarus nei 71. Tuo tarpu pats noras mažinti yra ne kas daugiau nei tylus pasakymas, kad nesugebame išsirinkti dorų ir Lietuva besirūpinančių politikų.
