Iki šiol turėjau gana skeptišką požiūrį į sofa-lovas. Vaikystėje tai buvo braškantis, nelygus paviršius su kažkur po nugara lendančiu metalu, todėl kai draugė pasiūlė savaitei apsigyventi jos bute ir miegoti ant „labai patogios“ sofos-lovos – viduje susispaudė mintis: „Na, bus įdomu.“ Po septynių naktų nuomonė pasikeitė taip stipriai, kad rimtai susimąsčiau – gal net geresnį miegą turėjau čia nei savo įprastoje lovoje?
Pirma naktis – nustebino ne garsas, o tyluma
Įprasta manyti, kad miegamojo sofos lovos – tai sudėtinga transformacija, girgždesiai ir kompromisai. Bet ši konkreti sofa atsiskleidė viena ranka, tyliai, tvirtai, be jokių barškučių. Išsitiesus – lygus paviršius, nebuvo jokių tarpų ar „skylės nugaroje“, kaip kadaise senelių kaime. Pirmoji naktis – ne tik be skausmo, bet ir be naktinių prabudimų. Tai jau buvo ženklas, kad laukia įdomi savaitė.
Antroji-trečioji diena – pradedi lyginti su įprasta lova
Miegas – labai asmeniškas dalykas. Vieni miega tik ant kietų čiužinių, kiti – mėgsta įkristi į minkštą debesį. Ši sofa-lova turėjo vidutinio kietumo čiužinį su kokybišku porolono sluoksniu – nugarai tai buvo tikras poilsis. Atsikėliau be įtampos pečiuose, o rytais nesijaučiau tarsi sulankstytas. Stebino tai, kad net po kelių naktų kūnas nesignalizavo – „Grįžk į normalią lovą.“
Antrą vakarą net pradėjau galvoti – jei tiek patogumo suteikia išskleidžiama sofa, tai kam man miegamasis su atskira „karaliene“?
Ketvirtoji diena – erdvė pradeda žaisti tavo naudai
Kai naktį išskleidi, o dieną vėl paversti sofą – pasijunti tarsi turėtum du skirtingus kambarius. Vos 25 kv. m erdvėje, kurioje gyvenau tą savaitę – rytą atsikėlus tereikėjo kelios minutės ir vėl turėjau pilnavertę svetainę su vieta darbui ir valgymui.
Interjero dizaino požiūriu tai – aukso vertės baldas. Jis padeda tau sutaupyti ne tik erdvės, bet ir gyvenimo logistikos – nebėra poreikio atskiros lovos, čiužinio, rėmo ar net papildomos spintos, nes šiuolaikinės sofa-lovos dažnai turi ir daiktų laikymo funkciją.
Penktoji diena – komfortas dar nesibaigė
Galvojau, kad po kelių naktų pajusiu nuovargį ar diskomfortą, tačiau nieko panašaus. Atvirkščiai, miegas buvo net kokybiškesnis. Galbūt dėl to, kad vietoje ryto telefono naršymo lovoje, ryte tave paskatina atsikelti, susitvarkyti sofą ir prasidėti dieną aktyviau.
Tokiu būdu, sofa-lova net padėjo suformuoti geresnius įpročius – mažiau rytinio tinginiavimo, daugiau dienos struktūros. Ironiška, bet būtent „laikinas miegas“ paskatino į miegą žiūrėti rimčiau.
Septintoji naktis – atsisveikinti sunku
Paskutinį vakarą jaučiau, kad šis testas virto nebe eksperimentu, o realios alternatyvos atradimu. Tai nebebuvo „svečio miegas“, tai buvo – komfortas, funkcionalumas ir net savotiška emocinė šiluma. Prie tokio baldo pripranti greičiau nei manei.
Grįžus į savo butą ir savo „didelę lovą“ – jutau keistą trūkumą: man trūko… vietos. Ne fizinės, o tos universalumo galimybės, kurią suteikia sofa-lova. Jautiesi laisvesnis, nes turi mažiau daiktų, bet daugiau galimybių.
Laikas atsisakyti išankstinių nuomonių
Savaitė ant sofos-lovos išmokė mane paprastos tiesos – baldo vertė ne priklauso nuo jo pavadinimo, o nuo jo kokybės, prisitaikymo prie tavo gyvenimo būdo ir gebėjimo tau tarnauti. Šiuolaikinės sofos-lovos – tai ne kompromisas, o protingas pasirinkimas, kuris dažnai aplenkia tradicinę lovą funkcionalumu.
Jei kada galvojote, kad sofa-lova – tik studentų butams ar laikinai svečių nakvynei, galiu pasakyti viena: išbandykite. Praleiskite bent savaitę ir leiskite savo kūnui nuspręsti. Gali būti, kad jums, kaip ir man, tai taps nebe „planu B“, o pagrindiniu komforto šaltiniu.