Neseniai viename proto mūšių žaidime išgirdau marijampoliečio sukurtą klausimą, kuris skambėjo maždaug taip: „Šeši – iš Aukštaitijos, šeši – iš Žemaitijos, šeši – iš Suvalkijos ir du iš užsienio. Pasakykite, kas jie?“ Atsakymas – 1918 m. vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signatarai ir jų gimtosios vietos. Taigi, vyraujanti nuomonė, kad daugiausia signatarų gimė Sūduvos krašte yra ne visai teisinga, suvalkiečiai gal tik labiau linkę tuo pasigirti.
Galima šį klausimą – mįslę ir labiau „susmulkinti“: „Trys – Šakių rajone, po vieną – Vilkaviškio, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos, bet nė vieno – Marijampolės savivaldybėje, kurioje carizmo laikais veikusioje mokykloje visi mokytais žmonėmis tapo. Kas tie šio krašto didžiavyriai?“
Iš šešių signatarų gimtinių Sūduvos krašte išliko vienintelė – daktaro Jono Basanavičiaus. Ir ši iš kelis kartus numirusios, po kelių statybinių implantacijų, buvo reanimuota sovietmečiu, o atkurta jau šiais Lietuvos laikais.
Įdomu tai, kad daugiausia signatarų pavardžių, iškaltų akmenyje, rasime ne kapinėse, o ant Marijampolės gimnazijos sienos. Visų šešių sūduvių – Nepriklausomybės Akto signatarų – mokslo keliai (nors ir ne tuo pačiu metu) susikirto Marijampolės valstybinėje gimnazijoje.
Jonas Basanavičius mokytis į Marijampolę atvyko tuomet, kai gimnazijos rūmai dar net nebuvo pradėti statyti. Pusę mokslų jis praleido mediniame pastate, stovėjusiame turgaus aikštės šiaurinėje pusėje (namas 1894 m. sudegė, o jo vietoje tuomet iškilęs kitas pastatas stovi ir dabar – J. Basanavičiaus a. 16). 1870 m. pastačius naujus mūrinius gimnazijos rūmus (dabar Kauno g.7), būsimas gydytojas mokėsi šiame, tuo metu didžiausiame mieste, statinyje. Pats J. Basanavičius atsiminimuose išvardija keturis namus, kuriuose jis gyveno. Jų vietas pavyko nustatyti, bet ir vienintelis išlikęs namas, kuriame gimnazistas gyveno 1870 – 1871 m., rašytojo Dž. Orvelo žodžiais tariant, buvo „išgarintas“ 2017 metais. Teko būsimam lietuvių tautos patriarchui gyventi ir name, stovėjusiame dabartinių Dariaus ir Girėno bei Kauno gatvių susikirtime (dabar ten veikia baras – kavinė „Kampas“, bet nereiškia, kad šis namas stovėjo ir prieš pusantro šimto metų).
Į Marijampolę mokslų pasisemti atvyko ir J. Basanavičiaus bendraamžiai Justinas Staugaitis ir Saliamonas Banaitis. Greitai paaiškėjo, kad gimnazijoje netelpa visi aplinkinių kaimų vaikų vaikai, gebantys siekti aukštesnių mokslų, todėl 1890 metais pietinėje rūmų dalyje iškilo priestatas (tiksliau architektas Valerijus Rybarskis statinį 1890 metais trečdaliu prailgino ir jo pietiniame gale prilipdė cerkvę). Tikėtina, kad paskutiniaisiais XIX a. metais, čia mokęsis Juozas Vailokaitis jau vaikščiojo ir į kitas, naujesnes, klases. Pranas Dovydaitis gimnazijos nelankė, mokėsi savarankiškai ir 1908 metų pavasarį, jau būdamas subrendusiu jaunuoliu, eksternu išlaikė egzaminą bei gavo gimnazijos baigimo pažymėjimą. Išsamiau susipažinti su šių signatarų veikla galima mokyklos muziejuje.
Po mokslų baigimo tik kunigas Justinas Staugaitis kiek ilgiau gyveno Marijampolėje. 1905 m. jis buvo čia paskirtas kunigauti, o marijonai vienuoliai jam davė kambarį netoli vienuolyno (namas neišliko – dabar ten stovi viena iš „maximų“). Jis greitai ir energingai įsitraukė į švietėjišką veiklą: 1905 metais dabartinėje P.Vaičaičio g. 16 atidarė vaikų darželį (daug kur teigiama, kad tai buvo pirmasis vaikų darželis Lietuvoje). Jis įkūrė ir švietėjišką „Žiburio“ draugiją, kurioje drauge su kitais iniciatyviais katalikais atidarė dvi pradžios mokyklas, mergaičių progimnaziją, senelių prieglaudą, katalikiškų knygų bibliotekėlę – knygyną, rengė įvairius švietėjiškus kursus ūkininkams, propagavo jų gaminius. Kadangi nuo XX a. pradžios Marijampolėje gyveno ir jo brolis, gabus siuvėjas Antanas Staugaitis, tai pastarąjį parėmė pinigais ir dar iki Pirmojo pasaulinio karo siuvėjas ėmė statyti nemažą gyvenamąjį namą prie naujosios turgaus aikštės (dabar V.Kudirkos g. Nr. 49). Vėliau, jau A. Staugaičiui einant Marijampolės burmistro pareigas, šiame name savaitėmis ilsėdavosi jo brolis, vyskupas, signataras Justinas Staugaitis. Deja, dabar dalis namo yra virtusi asocialių asmenų lindyne ir jokia paminklinė lenta nepapuoštų šio pastato.
1910 – 1912 metais lietuvių krikščionių draugijoje „Žagrė“, įsikūrusioje Marijampolėje, buhalteriu dirbo Jonas Vailokaitis. Išliko ir XIX a. pabaigoje statytas dailus raudonų plytų namas (Vasario 16 – osios g. 5), kuriame tuo metu darbavosi būsimasis signataras. Teigiama, kad šis buhalteris padėjo kitam būsimam signatarui, dar besimokiusiam gimnazijoje Petrui Klimui, hektografu atspausdinti pirmuosius lietuviškus moksleivių laikraščius.
Kitų signatarų pėdsakų ieškoti keliamės į Kalvarijos savivaldybę. Šio miesto gyventojai mėgsta pasigirti, kad per jį į tėviškę pravažiuodavo ar net kartais pernakvodavo Jonas Basanavičius. Atgimimo metais man rūpėjo aptikti kito signataro Petro Klimo tėviškės liekanas. Ne vienos dienos mano 1989 metų ieškojimus (ne archyvuose, o žmonių atmintyje ir purvo arimuose) pavyko vainikuoti sėkme – kaip liūdnai atrodė ši sodybvietė aprašiau 1990 m. vasario 23 d. „Sūduvos“ laikraščio straipsnyje. Dūminė pirkia, kurioje gimė būsimas diplomatas, buvo apie 1900 metus nugriauta ir jos vietoje iškilo kitas gyvenamasis namas, kuris sunaikintas sovietmečiu.
Pacituosiu kelis sakinius iš paminėto straipsnio: „Tėviškė iš tolo panašėjo į didelių lapuočių guotą. Ir tik pražygiavus pro metro aukštyje išpjautų septynių juodalksnių sieną, praėjus pro drevėtus senolius vaismedžius, išvysti kviečiuose paskendusius pamatų akmenis. Deja, juos jau lietė buldozeris. Šiuolaikinės civilizacijos buldozerinę invaziją paliudija „zilo“ kabinos griaučiai. (…) Iš namo pamatams tarnavusių akmenų padėties galima spręsti, kur stovėjo gyvenamasis namas. Šiaurės vakarinėje sodybos dalyje – laisvas nuo krūmų ir medžių plotas. Galbūt čia ir stovėjo dūminė pirkia, kurioje gimė P. Klimas. Anot jo, „vėliau tėvas pasistatė puošnesnį gyvenamą namą“.
Nedaug geriau ši sodyba atrodo ir šiandien: nors ir prie naujojo kelio Suvalkai – Kalvarija – Marijampolė stovi kelrodė, vedanti į signataro sodybą, bet ten „inteligentiškai“ pateksi tik kelis šiltuosius mėnesius ir ne po lietaus; net automobilio prie kelio saugiai nepasistatysi. Krūmų ir medžių „džiunglės“ – šiek tiek iškirstos, bet į jas geriau neiti. Sode keroja persenusios antaninės obelys. Geriausiai sutvarkytoje vietoje stovi toks akmeninis „karstas“ (nežinau, kaip tiksliau tą mažosios architektūros kūrinį pavadinti) su užrašu „Tėviškė“ matomiausioje pusėje; už jo kyšo standartinis signatarų gimtinių obeliskas. Reikia padėkoti Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubui „Arka“, kurio nariai pavasarį tvarko būsimą „Klimynės“ parkelį. Vienoje Kalvarijos miesto aikštėje 2019 metais turėtų iškilti paminklas šiam garsiam krašto vyrui.
Kazlų Rūdos savivaldybė turi vieną signatarą – Praną Dovydaitį. Dar 1989 metų birželį Marijampolės ateitininkų iniciatyva Višakio Rūdoje iškilo jam skirtas medinis kryžius – paminklas (išdrožė Juozas Jakštas iš Švenčionių krašto). 1997 m. skulptorius Remigijus Kupčikas, talkinant Šarūnui Petrauskui, klebonijos kieme pastatė medinį paminklą, kuriame perskaitome tokius žodžius: „Višakio Rūdoje mokėsi Nepriklausomybės Akto signataras, Ministrų kabineto pirmininkas, Ateitininkų sąjungos vadovas, profesorius Pranas Dovydaitis (1886 – 1942)“.
Jo gimtinė – Runkių kaimas – yra maždaug vidurkelyje tarp Kazlų Rūdos ir Višakio. Apie 2010 m. miško laukymėje esančioje buvusio kiemo teritorijoje man pavyko nufotografuoti signatarų obeliską bei 1996 metais Kazlų Rūdos girininkijos pastatytą atminimo lentą. Deja, po kelių metų čia viešėdami su viena televizijos filmavimo grupe neradome nė vieno keliuko vedančio į gimtinę – visas prieigas okupavo kariškiai. Daug paprasčiau bus aplankyti prie Kazlų Rūdos K. Griniaus gimnazijos ant aukšto postamento stovintį P. Dovydaičio biustą, kurį 2015 m. sukūrė skulptorius Zigmas Buterlevičius.
Mažiausiai vargo patirsite vykdami į lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškę Vilkaviškio rajono savivaldybėje – visi keliai yra asfaltuoti, o rodyklių „nosys“ orientuotos teisingai. Tik iš pradžių siūlyčiau stabtelti Vilkaviškio miesto centre – čia nuo 1996 m. stovi skulptoriaus Antano Žukausko paminklas daktarui Jonui Basanavičiui, „pasodintam“ aukštame krėsle (signataro vardu pavadinta ir aikštė).
J.Basanavičiaus tėvų gyvenamąjį namą atstatė 1991 m. Per tą dešimtmetį iškilo ir kiti sodybos statiniai: kluonas, jauja, karvidė, kiaulidė, rūsys. Per beveik tris dešimtmečius suvešėjo Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. 2010 metais memorialinė sodyba – muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu. Stuboje sukaupta daug XIX a. pab. – XX a. pradžios baldų, tekstilės gaminių; eksponuojami ir keli asmeniniai J. Basanavičiaus daiktai. Viename iš kambarių galima pamatyti visų 20 signatarų nuotraukas. Didžiausioje patalpoje vyksta įvairūs renginiai, kuriuose dalyvauja ir J. Basanavičiaus premijos laureatai. Parodų salės, kuriose eksponuojami buities rakandai, įkurtos ūkiniuose pastatuose. Yra ir lauko aikštelė – scena. Kiekvienų metų paskutinį balandžio šeštadienį ąžuolyne sodinami ąžuoliukai. Tuomet čia atvyksta ir 1990 m. kovo 11 d. signatarai – taip ši tradicija prasmingai sujungia dviejų skirtingų kartų Lietuvos signatarus. Automobilius galima palikti nemažoje aikštelėje; iš čia pėsčiomis ar dviračiu galima keliauti į kai kurias kitas pamėgtas daktaro vaikystės vietas.
Su Vilkaviškio kraštu sietina dar dviejų signatarų veikla. Milijonierius ir filantropas Jonas Vailokaitis 1939 – 1940 metais nemažai laiko leido Paežerių dvare, kurį oficialiai nupirko vienai savo dukrai. Naujųjų savininkų įkurtuvės rūmuose ir dukters Danutės vestuvės įvyko 1939 m. rugpjūtį. Apmaudu, kad naujai restauruotuose dvaro rūmuose ir ekspozicijoje Vailokaičiai buvo „ištrinti“ iš istorijos (seniau buvo eksponuojamos profesionalios fotografės Aleksandros Vailokaitienės nuotraukos). Beje, garsiosios grupinės signatarų nuotraukos autorė ir yra Aleksandra Jurašaitytė – Vailokaitienė.
1937 m. vasaros pabaigoje Alvito dvarą nusipirko Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas ir jame gyveno iki tol, kol 1941 m. birželį jį suėmė sovietai ir išvežė į Sibirą. Įdomu, kad tuo pačiu traukiniu iš Lietuvos iškeliavo ir artimiausi Justino Staugaičio giminaičiai. Alvito dvaro rūmai vėliau buvo „aprengti“ pilku sovietmečio rūbu, tačiau turistas gali pasigrožėti paežerėje stovinčia raudonplyte spirito varykla, statyta XX a. pradžioje.
Ir galop lieka keliauti į Šakių rajono savivaldybę, kuri daugiausia Lietuvai davė signatarų – net tris. Tiesa, realiai signataru galėjo tapti ir zanavykas, kunigas, filosofijos mokslų daktaras Juozas Stankevičius, kuris taip pat buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tačiau vardan jos narių vienybės vėliau pasitraukė.
Kunigo Justino Staugaičio gimtojo kiemo vieta Tupikų kaime yra prie Nenupės upelio, privačioje teritorijoje, kurios savininkas sutiko leisti nutiesti keliuką ir pastatyti nemažai atmintinų ženklų. Pirmąjį paminklą, iškilusį pagerbti J. Staugaičio atminimą, 1994 m. pastatė giminaičiai ir pašventino vyskupas J. Žemaitis. 2009 metais buvo atridentas akmuo, į žemę įleistas signataro obeliskas, koplytstulpis, rūpintojėlio stilistika sukurta medinė vyskupo skulptūra, stogastulpis (skulptorius Algimantas Sakalauskas) ir kita. Čia, po akmeniu, užkasti ir tėviškės pastatų (jie buvo galutinai sunaikinti 1979 metais) nuodėguliai. Auga tarpukario laikus menantis medis bei naujai pasodintos keturios liepos.
Deja, į Saliamono Banaičio (Vaitiekupiuose) ir Jono Vailokaičio (Pikžirniuose) gimtines veda ne pačios geriausios kokybės keliukai. Vailokaitynę dažniausiai prižiūri netoli gyvenantys mokiniai. Pernai čia iškilo akmeninis paminklas (autorius Kęstutis Dovydaitis), įprasminęs visos Vailokaičių šeimos atminimą. Eksponatų, pasakojančių apie Šakių krašto signatarus, yra Sintautų pagrindinės mokyklos muziejuje. Šiame miestelyje, vertėtų pamatyti Petronėlės ir Motiejaus Vailokaičių, signataro tėvų, įspūdingos prabangos antkapinius paminklus kapinėse. Senojoje miestelio mokykloje, kuri dabar restauruota, mokėsi Saliamonas Banaitis.
Taigi, Sūduvoje yra nemažai vietų, menančių mūsų didžiavyrius. Per vieną dieną jų ir neaplankysi. Bet ir Lietuvos valstybė buvo kuriama ne tik 1918 – ųjų metų vasario 16 dieną.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose:
- Vailokaitynės vieta
- P. Klimo tėviškė
- J. Staugaičio gimtinė
