Vilkaviškio rajone palyginus greta vienas kito išsidėstę Slabadų ir Matarnų kaimai. Kaimų ramybę tarpukaryje blaškydavo gilia vaga tekėjusi Šešupė.
Senuose prieškario šaltiniuose apie upės skleidžiamus keistus garsus rašė spauda. Anot 1928 m. įvykių amžininko, „keliolika metų atgal Matarnuose, kai tik pavasarį patvindavo Šešupė, girdėdavosi požeminis duslus dejavimas. „Balsai“ girdėjosi tik vandeningais pavasariais ir tik aukštai vandeniui pakilus”.
Paskutinį kartą dejavimus girdėjo 1924 m. pavasarį. Garsai sklido tik naktimis. Atspėti kur tiksliai tai vykdavo buvo labai sunku. Žmogui stovinčiam įvairiose vietose atrodydavo, kad visuomet „bėdavoja“ po kojomis. Įbauginti vietiniai prieš (pirmą) karą parsivežė net kunigą. Tas pašventino viską, ką galėjo.
Vis tik spėjama, kad kur nors vandens išplautame Šešupės krante yra dujų. O šios vandeniui pakilus yra spaudžiamos.
1928 m.
