Anot prisiminimų autoriaus Algimanto Levicko, „Išaušo 1941 m. birželio 22 d. sekmadienio rytas. Ketvirtą valandą paryčiais sieną pažeidė vokiečių lėktuvai. Buvo bombarduojamas Vilkaviškis, Marijampolė ir Kaunas. Vėliau pagiriu ėmė traukti vokiečių artilerija.
Prie geležinkelio pervažos stovėjo dviaukštis pastatas. Čia buvo įsikūrusi rusų komendantūra ir pasieniečiai. Kai tik vokiečių kolona pajudėjo, rusai atidengė pragarišką ugnį. Vokiečiai atsitraukė ir apšaudė komendantūrą iš įvairių pabūklų. Pastato šturmas tęsėsi kelias dienas. Pagaliau vokiečiai su specialiomis mašinomis atsivežė nuodingas dujas. Po dujų atakos likę gyvi rusai pasidavė.
Iš minimo pastato, po žeme ėjo tunelis, kuris baigėsi Lieponos pakrantėje. Anga buvo užmaskuota ir vokiečiai to nežinojo. Tuneliu pasinaudojo vienas rusų karininkas. Per apgultį jis pratūnojo po tilteliu Naumiesčio gatvėje. Šuo jam atnešdavo ko nors valgomo. Po karo rusas Kybartuose prasigėrė ir netrukus mirė.
Vokiečių kareivius atsimenu važinėjančius po Virbalį su motociklais, dviračiais ir automobiliais. Kadangi dauguma parduotuvių buvo žydų, o jie jau buvo uždaryti į getus, vokiečiai nuo durų numušinėjo spynas ir dalino prekes susirinkusiems.
Frontas, praktiškai be jokio šūvio, pro Virbalį nužygiavo į rytus. Mieste vokiečiai nesutiko jokio pasipriešinimo.
Pirmą karo dieną prasidėjo žydų pogromai. Smėlio gatve vokiečiai tiesė telefono kabelį. Žydų rabinas ir kiti turtingi žydai kasė griovius prie įvažiavimų. Prieš išvežant, vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Pasakė, kad išveža į darbus. O moteris su vaikais suvarė į Vištyčio, Birutės gatvėse įkurtą getą. Nei viena žydė netikėjo, kad bus sušaudyta.
Atėjo diena, kada žydėms buvo įsakyta niekur iš geto neišeiti. Naktį visas nugabeno į Virbalio Raudondvario rūsį ir užrakino. Kitą dieną prasidėjo egzekucija. Mačiau ir aš savo akimis, kaip iš rūsio išvaro moterų būrį. Išrengdavo iki apatinių ir pasigirsdavo šūviai. Jų vyrus šaudė Kybarčiukuose, o moteris ir vaikus Virbalyje. Taip mieste atsirado masinių žudynių kapai.
Per karą vokiečiai įvedė tokią tvarką su šūkiu: viskas frontui. Nebuvo galima maistui pasiskersti kiaulės. Kad nesigirdėtų, žmonės jas mušdavo su kūju ir svilindavo pastatuose su lietlempėmis.
Artėjo 1944 m. Rusų lėktuvai beveik kasdien atskrisdavo į Virbalį ir bombarduodavo. Įdomiausia buvo naktį. Atskrenda rusų „kukurūznikas“, pakabina „lempą“ ir išjungęs variklį sklando ore. „Lempa“ pamažu krenta žemyn taip apšviesdama taikinį. Ir staiga – bumpt. Po kurio laiko pasigirsta motoro burzgimas ir rusų lėktuvas nuskrisdavo.
Kai frontas atsirito iki Vilkaviškio, Virbalis tapo vokiečių užnugariu. Žmonėms reikėjo evakuotis iš miesto. Mes išvažiavome į Kybeikius. Vokiečiai mūsų namuose virė valgį. Pas kaimyną įsirengė šaudmenų sandėlį. Remontavo dviračius, dėjo šaudmenis į diržus ir pakuodavo į skardines dėžes. Visus šiuos darbus atlikdavo karo belaisviai ukrainiečiai.
Kai Virbalis atiteko į rusų rankas, grįžome į miestą-vaiduoklį. Bažnyčios vietoje buvo griuvėsių krūva. Mūsų namas – sudegęs. Gatvėse kovine rikiuote stovėjo rusų tankai. Mūsų kiemas buvo visas išmaltas. Šulinys pervažiuotas su tanku, medžiai išlaužyti. Kaimynė pasakojo, kad iš vakaro dar matė mūsų namą sveiką stovintį. O kai atsikėlė ryte jau matėsi tik laukai.
Rusai vokiečių kareivių kūnų nelaidojo, tik saviškius. Ant kapo padėdavo šalmą ar pilotę. Laukuose buvo likę daug vokiečių karinės technikos, patrankų ir sviedinių. Miesto centre, tarp artezinio šulinio ir vandens rezervuaro buvo išmušta duobė. Čia gulėjo trys vokiečių kareiviai, o per juos iš šulinio bėgo vanduo. Buvo kalbama, kad jie susprogdino bažnyčią.
Maironio gatvėje dažnai stovėjo kariškos mašinos, kuriose kareiviai ir miegodavo. Jie turėjo užtektinai drabužių ir maisto produktų: konservų, kruopų, cigarečių. Viskas buvo amerikoniška. Jeigu amerikonai nebūtų atidarę antro fronto, ir nebūtų siuntę maisto ir technikos, rusų armija būtų išmirusi badu.“
Tomas Sušinskas
