Mūsų protėvių buityje pirmąją vietą užėmė mediniai, antrą – moliniai, trečią – metaliniai daiktai. Apskritai XIX a. ar dar anksčiau metalas buvo brangus malonumas, todėl viskas buvo gaminama praktiškai iš medžio. Iš medžio pagaminti daiktai daugiausiai buvo skirti maisto produktams laikyti ir gaminti.
Visai išnykusia iš lietuvių gyvenimo galima laikyti piestą, arba grūstuvį. Kartais tokį medinį reliktą dar galima užtikti ir dabar senose sodybose, tačiau jau tik kaip nereikalingą, apdulkėjusį daiktą. Iki pirmojo pasaulinio karo piestose dar grūsdavo miežių grucę. Verta pažymėti, kad piestos ir piestelės buvo skirtos išskirtinai tik kruopų trynimui.
Miltai buvo laikomi tam tikruose pintiniuose induose arba tiesiog „ant aukšto“. Tokie indai dažniausiai vadinti karbijomis. Tai iš šiaudų supintos pintinės. Be miltų karbijose laikydavo ir grūdus.
Duonai kepti naudojo keletą skirtingų indų. Vieni jų buvo skirti tešlai įmaišyti, kiti kepalui formuoti. Tešlą įmaišydavo į skobtinius apvalius kubilus, – duonkubilius. Jie buvo daromi ąžuoliniai, idant, kad tešla įgautų geresnį skonį. Toks indas į viršų išplatėdavo.
Tešla buvo maišoma medine į apačią kiek paplatinta mente ir pridengiama linine drobule. Kad tešla greičiau surūgtų duonkubilis buvo statomas prie krosnies ir apdengiamas kailiniais ar pagalve. Sūduvoje duonkubilį paprastai statydavo ant pasidaryto trikojo.
Duonos kepalai buvo formuojami ant ližės. Paklodavo ajerų, džiovintų kopūstų lapų. Krosnyje buvusioms žarijoms pritraukti naudodavo kačergą.
XIX a. ne tik kibirai vandeniui nešti, bet ir melžtuvės pienui melžti buvo gaminamos iš medinių šulelių. Ir tik po pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje plačiai paplito pirktiniai, skardiniai kibirai. Pienui košti naudojo paprastą drobės gabalą – koštuvį.
Pienui laikyti bei rauginti buvo paplitusios molinės puodynės arba ąsočiai dar vadinti uzbonais. Separatoriai grietinei iš pieno išskirti Lietuvoje pasirodė dvaruose. Ir tik XX a. pr. pasiekė stambesnių ūkininkų ūkius.
Įvairiai vadinami ir įvairiausių formų prietaisai sūriams slėgti. Labiausiai paplitę buvo šie: sūrspaudis ir slėgtuvas. Tai tiesiog dvi palaidos lentelės arba nuolat viename gale sujungtos lentelės. Varškė buvo supilama į pailgą trikampį drobinį krepšelį. Visa tai dėdavo ant suolo tarp dviejų minėtų medinių lentelių. Ir prislėgdavo sunkiu akmeniu. Sūrius džiovindavo krepšiuose, iš žilvičių pagamintuose narveliuose, lentynose, drobiniuose maišuose.
Sviestą mušdavo trijų tipų muštuvėse. Dažniausiai tai cilindrinės formos muštuvis, kurį pasidėdavo tarp kojų. Viduje buvęs medinis kryžiokas buvo kilnojamas aukštyn, žemyn. Vėliau Žemaitijoje ir Suvalkijoje paplito modernesnės sviestamušės. Tai kalataukos – darbas tapo šiek tiek lengvesnis, nes mušti jau nereikėjo. Įtaisyta rankena palengvino visą procesą.
Puodams į krosnį įdėti ir ištraukti vartodavo specialų prietaisą – šakes. Prie būtiniausio virtuvės indo priklausydavo ir kibirai. Dažniausiai stovėdavo pilni vandens. Prie krosnies virtuvėje laikydavo ir druskines. Stambią druską grūsdavo pačių pasigaminta nedidele piestele.
Prie valgio XIX a. mūsų protėviai naudojo medinius indus: dubenis, šaukštus, samčius. Juos padarydavo šeimos vyrai, arba amatininkas iš klevo, beržo, liepos. Duonai pjaustyti peilių geležtes dažniausiai nukaldavo kaimo kalvis. Kriaunos tokiems peiliams buvo gaminamos iš medžio, kartais avino ar jaučio rago. Šakutes naudojo tik ypatingai pasiturinčių ūkininkų šeimos. Tačiau ir tokios šeimos kasdieninėje buityje šakučių nevartojo, jas saugodavo tik svečiui.
Mėsą valgydavo su pirštais. Ir tik XX a. pr. po truputį valstiečių buityje vietoj medinių atsirado aliuminiai šaukštai, šakutės, ir pirktiniai stalo peiliai. Taip pat išnyko iki tol buvęs paprotys valgyti iš vieno dubenio.
Valgymui naudoti dubenys dažniausiai buvo moliniai. Visi valgymui skirti indai buvo laikomi ant sienos kabančioje lentynoje arba rečiau spintose. Senosios indaujos buvo skobtinės su keliomis lentynomis ir plačiomis durimis. Indaujoje buvo laikomi dažniausiai vartojami produktai: lašiniai, rūkytos dešros ir kt.
XX a. pr. visi moliniai indai ir mediniai stalo įrankiai po truputį išnyko. Juos išstūmė prekyboje pasirodę aliuminiai. Šeimos valgymo kultūroje atsirado šakutės ir peiliai.
Tomas Sušinskas
