Kaip kūrėsi, gražėjo ir kuo kvėpavo kitų regionų Lietuvos miesteliuose gyvenę žmonės? Pažvelkime į Pirmoje Lietuvos Respublikoje savo grožiu išsiskyrusią Kulautuvą.
Tarpukaryje senoji Kulautuva buvo lyginama su Palanga. Gražus ir didelis miestelio pušynas viliojo poilsiautojus iš visos Lietuvos. Dvi prieplaukos, nuostabus pliažas ir geras susisiekimas su Kaunu kasmet suburdavo ištikimų vasarotojų kariuomenę.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje plačiai buvo žinomi du kurortai: Palanga ir Birštonas. Atgavus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, vasarviečių atsirado kur kas daugiau. Lampėdžiai, Aukštoji Panemunė, Kačerginė, ir Kulautuva – vietovės ilgainiui gavusios kurorto statusą.
Caro okupacijos metu Kulautuvoje stovėjo keliolika skurdžių trobų, Nemuno krantai buvo tikra dumblynė, o miške riogsojo šiukšlių kalnai. Niekas nevertino nuostabaus gamtos grožio, ir gero susisiekimo su didmiesčiu.
Kulautuvos vertę suprato vokiečių okupacinė administracija. 1916 metais į miestelį pradėjo važinėti kaizerio kariuomenės aukštieji karininkai, valdininkai ir profesoriai. Buvo norima vietovę paversti europietiško lygio kurortu. Buvo pradėtos statyti puošnios vilos, restoranai ir sanatorijos. Susisiekimui su Kaunu buvo rengiamas elektra varomas tramvajaus projektas.
„Kulautuva tai sveikatos šaltinis“, – nepriklausomoje Lietuvoje kauniečiai vertino šalia įsikūrusią gamtos oazę. Miestelis stovintis prie Nemuno upės nuolat pasisukęs į pietus. Todėl saulės spindulių intensyvumu nesiskųsdavo niekas. Aukšti Nemuno skardžiai, kalnuotos apylinkės saugojo poilsiautojus nuo šiaurinių vėjų. Lietingų dienų pasitaikydavo kur kas mažiau nei kitose Kauno rajono vietose.
Kulautuvos miškas tęsėsi daugiau nei šešis šimtus hektarų. Jaunų pušų apsuptyje buvo gausu deguonies. Nebuvo gilių daubų, vietovė driekėsi lyguma į Nemuną. Po lietaus drėgmė ilgai neužsilaikydavo. Pušynuose vaikščiodavo šeimos, krykštavo vaikai.
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kurortą pasiekti buvo galima garlaiviu. Iš Kauno laivas kursuodavo kas tris valandas. Kelionė upe tęsdavosi pusantros valandos. Autobusai važinėjo šešis kartus per dieną. Kelionė autobusu iš Kauno užtrukdavo 40-50 minučių. Patogūs autobusai buvo įvardinami „liuksusiniais“. Link Raudondvario buvo nutiestas plentas, toliau kelionė tęsėsi geru vieškeliu. Prekybininkai dirbantys Kaune vakarais atvykdavo į kurortą kvėpuoti grynu oru.
Kulautuvos centras buvo kurorto aikštė, kurioje tyvuliavo jaukus tvenkinys. Gulbių ežeru vadintame vandenyje nuolat plaukiodavo baltosios damos. Šalia stovėjo mergelės Marijos skulptūra. Aikštėje du kartus per savaitę grodavo orkestras. Kartais muzikantus nutildydavo perinčių gulbių porelė. Miestelyje šie paukščiai buvo ne mažiau mėgstami už muziką. Sparnuočiai susisukdavo lizdą prie pat orkestro tribūnos. Iš pagarbos gulbių porai, vietiniai ir svečiai kuriam laikui atsisakydavo orkestro garsų.
Tarpukaryje miškų departamentas suformavo 147 sklypus, kurie buvo išpirkti per trumpą laiką. Jų vietoje pastatė vilas ir vasarnamius. Nutiesta keturiolika naujų gatvių, išrauti kelmai, išvalyti krūmokšniai, nukasti kalneliai ir išlyginti slėniai. Visos gatvės buvo plačios, išžvyruotos ir apsodintos akacijomis, liepomis.
Poilsiavietės gatvių kraštai buvo užsėti žolyte ir atrodė kaip aksominiai kilimai. Pagrindinė gatvė tęsėsi du kilometrus ir turėjo prezidento Antano Smetonos vardą. Čia, kaip ir Palangoje, koncentravosi vasarotojų būriai. Vykdavo naujos pažintys ir pasimatymai.
Miestelio parkas buvo vadinamas rojumi ir užėmė 57 hektarus ploto. Vaikai bėgiodavo ir žaisdavo išžvyruotose aikštelėse. Aplink buvo pasodinta daugybė gėlių vazonų vadinamų klombomis ir gazonais. Parke ir miške stovėjo daugybė baltų suoliukų. Šaltiniuose pabrėžiama, kad prie jų buvo „dailios dėžės nuorūkoms. Visur pavyzdinga švara, nerasi nė šiukšlelės“.
Šalia tyvuliavo dviejų tvenkinių kaskados, gulbės tyliai plaukiodavo vandeniu. Iš kalnelio čiurlendavo šaltinio upelis, ir pripildydavo tvenkinius. Ties upeliuko vandeniu nuolat būriuodavosi turistai, sklido legendos, kad šaltinis turėjo gydomųjų galių. Vietiniai gyventojai jį laikydavo stebuklingu ir pilnais buteliais nešdavosi namo.
Žinomiausi Kulautuvos apartamentai „Vita“ priklausė ponui Polovinskui. Namas buvo įvardinamas kurortinės statybos šedevru. Viešbučio-pensiono tipo apartamentuose buvo keletas kambarių. Viduje stovėjo lietuviški, skoningi baldai. Buvo visi patogumai, bet didžiausi privalumai – šiltas vanduo, vonia ir tualetas. Vila turėjo savo kirpyklą. Netoli buvo įrengti teniso kortai, kriketo aikštės. Savininkas žadėjo statyti patalpas skirtas tarptautinėms konferencijoms, ir užsienio valstybių svečiams. Lankytojai buvo apgyvendinami ir žiemą. Kasmet „Vita“ aplankydavo šimtas užsieniečių.
1927 metais pušyne įsikūrė didelė sanatorija. Dažniausiai priimdavo ligų kamuojamus pacientus. Turėjo kelis skyrius, keletą pastatų. Vaikai buvo priimami sulaukę penkių metų amžiaus. Mažuosius prižiūrėdavo sanatorijoje dirbusios slaugės-auklės. Kiekviename skyriuje buvo po keletą specialių mineralizuotų vonių. Buvo atskiros valgyklos salės. Dietiniam gydymui šalia įsikūrė oranžerija su augančiomis daržovėmis. Tai buvo vienintelė Lietuvoje privati sanatorija gydanti neužkrečiamomis ligomis sergančius žmones.
Sezono metu daugiausiai atvykdavo šeimos su savo palapinėmis. Todėl miestelyje apartamentų, vadinamų pensionų, daug nebuvo. Pabrėžiama, kad viengungiams dėl to iškildavo problemų su maisto gaminimu. Atvykdavo dažniausiai žydų tautybės žmonės.
Lietuviai Kulautuvoje burdavosi aplink Darbo Seserų pensioną, ir kavinę „Vitą“. Didžiąją dalį sudarydavo sekmadienio pavakarę atvykę kauniečiai. Katalikai Kulautuvai teikė pirmenybę. Kunigas Linartas, vienuolėms moterims padedant, pamaldas laikydavo kasdien.
Kurorto statuso vardo suteikimas neatsiejamas nuo pulkininko Vytauto Augustausko pavardės. Karininko iniciatyva centre buvo iškastas tvenkinys, parengė kurorto išplanavimą. Rėmė skurdžiai gyvenančias šeimas ir kvietė atvykti vasaroti lietuvius. 1930 metais sudarytas miestelio tvarkymo komitetas. Projektuotoju dirbo perspektyvus, Paryžiuje studijavęs architektas Jonas Kova-Kovalskis. Pirmaeilio kurorto teisės Kulaurtuvai suteiktos 1933 metais.
Ateityje buvo žadama žmones iš Kauno į Kulautuvą plukdyti su motorlaiviais. Kelionė turėjo trukti pusvalandį ir kainuoti 75 centus. Buvo svajojama apie žiemos sportui įrengtas trasas, daugybę paminklų ir skulptūrų.
Apie būtinybę išasfaltuoti kelią jau buvo kuriamos legendos. Nepralenkiamu žaidimu buvo visų mėgstamas „ping-pongas.“ Azartiškai nusiteikusiems vasarotojams buvo įrengta ruletė. Senieji šaltiniai liaupsino Kauno rajono kurortą ir Kulautuvą vadino Panemunės perlu.
Tomas Sušinskas
