Žemaitijoje stūksanti katalikų šventovė. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta. Čia 1993 metais lankėsi legendinis popiežius Jonas Paulius II. Vietovė tarpukaryje sutraukdavo minias maldininkų ir piligrimų. Šiluva – kiekviename žingsnyje alsuoja religiniais potyriais ir ženklais.
Sename, Marijampolėje net keturiolika metų leistame laikraštyje „Šaltinis“,1927 m. rašoma:
„Artėja Šilinės šventė. Tokiu vardu Lietuvoje žmonės vadina Užgimimo įvykį.
Šiluva – tai vieta pagarsėjusi stebuklais. Čia daugybė žmonių atranda nusiraminimą, paguodą ir viltį. Viltį pasveikti. Viltį išlipti iš skurdo. Viltį atrasti Dievą.
Seniai, seniai į Žemaitiją pradėjo plūsti kitas tikėjimas – kalvinizmas. Visame krašte beliko tik keli senajai katalikų bažnyčiai ištikimi kunigai. Žmonės buvo klaidinami ir prievarta verčiami priimti naują religiją. Katalikų bažnyčios buvo naikinamos ir griaunamos. O katalikai tapo persekiojimų auka.
Šiluvos bažnyčios klebonui virtus kalvinistu, čia gyvenantys katalikai be šventojo tėvelio gyveno aštuoniasdešimt metų. Ta vieta, kur Šiluvoje stovėjo katalikų bažnyčia, virto kalvinistų pastoriaus maldų šventove.
Tačiau septynioliktame šimtmetyje viskas netikėtai pasikeitė. Šiluvoje apsireiškė Šventoji Dievo motina. Mergelė Marija pažvelgė į varguolius ir grąžino juos į Kristaus bažnyčios prieglobstį.
Šiandien toje vietoje, kur anuomet apsireiškė Švenčiausioji Panelė, pastatyta graži koplyčia. Viduryje koplytėlės guli itin didelis akmuo. Manoma, kad ant jo įvyko apsireiškimas. Akmens viršuje stovi altorius ir Panelės stovykla.
Marijampoliečių kelionės į Šiluvą jau tapo kasmetinės. Ir šiais metais, rudenį, apie du šimtai asmenų iškeliavo procesijoje į tą šventą vietą. Pakeliui aplankėme Tytuvėnų bažnyčią. Šventovė garsėja Šv. Antano stebuklais. Vietiniai kunigai mūsų keliautojus maloniai priėmė. Atlaikėme mišias, valandėlę pailsėjome ir keliavome toliau.
Giedojome šventas giesmes, nešėme paveikslus ir žygiavome kelyje toliau. Liko jau tik apie pora kilometrų iki Šiluvos miestelio. Netrukus susijungėme su kitomis maldininkų grupėmis. Tokiu būdu mūsų kompanija padidėjo iki beveik septynių šimtų žmonių grupės.
Šiluvos klebonas jau mūsų laukė. Visus mus pasveikino ir lydėjo beveik kilometrą iki miestelio bažnyčios. Nepatikėsit, koks čia gražumas, jaukumas ir malonumas. Dėkingumo Dievui ašaros veržte veržiasi iš marijampoliečių akių. Kai kurie maldininkai atvyko net iš Rygos. Kiek čia mūsų buvo daug.
Miela buvo ten būti. Miela buvo ten dalyvauti ir regėti. Miela ten buvo jausti ir kvėpuoti. Marijos artumo jausmas pripildė mūsų širdis. Pripildė meilės, gerumo ir atjautos. Mūsų krūtines užplūdo nepaprasta ramybė.
Išvažiuojant iš Šiluvos, tapo ypatingai gailu, lyg apleidžiant tėvelių namus.
Užėjome ant netoli miško buvusio kalnelio. Atsisukome į tą šventą apsireiškimo vietą. Puolėme ant kelių ir giedojome „Sveika Marija“. Su viltimi gyvenome, kad ir vėl čia apsilankysime.“
Manoma, kad mergelė Marija Šiluvos koplyčios vietoje apsireiškė XVII a. pr. Netrukus buvo pastatyta šį įvykį įamžinanti medinė šventovė. Bėgant šimtmečiams koplyčia ne kartą buvo sunykusi ir vėl atgimusi. Galiausiai 1924 m. iškilo dabar esanti Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo.
Šiluvoje galima aptikti istorinių reliktų, įvykusių stebuklų liudininkų. Į čia vis dar plūsta maldininkai, piligrimai iš visos Lietuvos ir kitų kraštų.
