Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje miškais apsuptos Kazlų Rūdos gyventojai sunkumų nejautė.
Anot senųjų šaltinių, „turgaus dienomis į miestelį suvažiuoja daug įvairių pirklių. Šie masiškai supirkinėja iš vietinių ūkininkų atvežtus produktus. Kainos – vidutiniškos.
Kazlų Rūdos apylinkių ūkininkai gerai uždirba veždami medžius iš miško į stotį. Vienintelis minusas slypi pamiškės gyventojų lūpose – zuja vilkų gaujos. Vilkai naktį atėję į kaimus išsineša į mišką šunis.
Jau mėnuo, kaip Suvalkiją spaudžia šaltukas. Kazlų Rūdoje šalčiai prie miško rytais nukrenta iki minus 25 laipsnių. Sniego pakankamai daug. Todėl ūkininkai važinėja su rogėmis. Veža malkas gyventojams, veža žvyrą.
Vilkų vis dar daugybė. Tokios šaltos žiemos metu gąsdina pamiškių kaimus. Medžiotojai kartais kokį vilką nušauna, bet jų medžioklės dažnai nevaisingos. Jei per savaitę išpyškina trejetą vilkų, tai jau čia „skaitos“ labai gerai.
1932 m., Kazlų Rūda
