Tai, jog atgavus nepriklausomybę šimtai tūkstančių lietuvių ieškodami patogesnio, turtingesnio gyvenimo išvyko iš šalies ir pasklido po visą Vakarų pasaulį – gyvenimo realybė. Tiesa, dalis jų po keliolikos metų sunkaus darbo svetur palaipsniui sugrįžta į Lietuvą, užsidirbę daug didesnes pensijas, kai kurie pasistato čia namus, ar nusiperka gerus butus, taip pasiruošia oriai ir neišvengiamai senatvei.
Deja, yra ir tokių, kurie emigracijoje leido dieneles nežinia kuo užsiimdami bei būdami „pašalpiniais“, tad tų tūkstantėlių nesusitaupė, o pagaliau supratę, kad gyvenimo saulėlydis sparčiai artėja ir Dievas „karvelio“ neatsiųs, grįžo į gimtinę baisiai užpykę ant tokio neteisingo pasaulio, bet, deja, ne ant savęs. Treti įleidę giliau šaknis pasirinktoje šalyje, suradę pelningesnius darbus, priėmę tenykštį gyvenimo būdą, kultūrą, išmokę galvoti taip, kaip galvoja vietiniai, sukūrė šeimas ir apsisprendė nebegrįžti, taip nutraukdami savo ir palikuonių saitus su tėvų bei protėvių žeme. Visko ir visaip yra, mat gyvenimas toks, kokį jį susikuriam patys.
Migracijos srautas vyksta labai netolygiai, vienais metais jis didėja, kitais mažėja, tačiau bent jau kol kas, deja, ne Lietuvos naudai. Nors žiniasklaidoje kartais skaitome optimistiškas žinias, jog Lietuvoje darbo rankų trūksta bei dirbant taip, kaip dirbti tenka emigracijoje, įmanoma užsidirbti pinigų tiek, kad pakaktų normaliam gyvenimui Tėvynėje.
Nemanau, jog emigracija yra blogis, kaip bandoma įteigti, tarkim, priešrinkiminių politinių kampanijų metu. Pagyventi bei padirbėti svetur, kaip parodo gyvenimas, yra naudinga daugeliui lietuvaičių, ypač jaunimui. Šitai geriau už bet kokį perskaitytą straipsnį ar dokumentinį filmą motyvuoja, padeda pažinti pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra , prisiliesti prie kitų tautų kultūros, gyvenimo būdo, perprasti mentalitetą, pasimokyti gerų dalykų, pagaliau palyginti mūsų tautą su kitomis. Visa tai juk neįkainojama patirtis, savotiška prevencija, padedanti jaunam žmogui „nusileisti ant žemės“ ir į gyvenimą pažvelgti realiau. Tačiau dar įdomiau, kuomet apie gyvenimą Lietuvoje kalba ir jį įvertina žmonės atvykusieji iš civilizuoto krašto gyventi čia.
Prieš kelias dienas Marijampolėje teko bendrauti su keturiasdešimt šešių metų amžiaus sulaukusiu italu, puikiai kalbančiu lietuviškai, penkiolika gyvenimo metų pašventusio fotografijai – Stefano Ruffini. Beje, pašnekovas jau ketveri metai gyvena bei vysto savo nedidelį verslą Vilniuje. Daug diskutavome su juo būtent emigracijos, sunkėjančios ekonominės situacijos pasaulyje bei šiandienos gyvenimo Lietuvoje temomis. Buvo labai smalsu sužinoti kodėl žmogus iš daug turtingesnės Europos šalies atvyko gyventi pas mus ir kaip jam sekėsi įsikurti joje. Stefano, beje, kaip jis pats teigia, yra didelis krepšinio fanas, todėl dar ir dėl to Lietuva jam patraukli.
Jis kilęs iš nedidelio šiaurės Italijos Emilija – Romanija provincijos miestelio. Provincijos sostine laikomas Bolonijos miestas, turintis per 388 tūkst. gyventojų. Bolonija – senas, turintis gražias tradicijas Europos universitetinis centras, jame esantis universitetas įkurtas net 1088 metais, tad po 66 metų švęsiantis tūkstančio metų jubiliejų. Palyginimui seniausias mūsiškis, Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 metais…
Emilija –Romanija provincija turi išvystytą pramonę, joje pragyvenimo lygis vienas aukščiausių šalyje, o Bolonijos miestas laikomas Italijos kulinarijos sostine.
Pasak S.Ruffini, mintis apsigyventi bei pabandyti kurti verslą Lietuvoje jam kilo apsilankius Vokietijos Kelno mieste tradiciškai rengiamoje fotografijos parodoje, kur jis susipažino su lietuvaičiais iš Klaipėdos firmos „Arco Album“, pristačiusiais šioje parodoje vestuvių nuotraukų albumus.
Mokslo aukštumų siekęs Olandijos Amsterdamo, taip pat Izraelio universitetuose, gyvenęs arba lankęsis daugiau nei penkiolikoje pasaulio šalių, turintis inžinieriaus – mechaniko diplomą, taip pat kažkiek metų padirbėjęs pagal specialybę antroje pagal dydį firmoje pasaulyje, gaminančioje coca cola ir alaus išpilstymo aparatus, italas vis tik ryžosi radikaliems pokyčiams gyvenime. Pasuko tapusiu dėl skaitmeninių technologijų progreso ne itin pelningu, fotografo keliu.
Iš saulėtos ir turtingesnės Italijos, nepaisant kai kurių nepatogumų persikėlė gyventi į šiauriau esančią, vėsios Baltijos jūros skalaujamą bei darganotą Lietuvą. „Man čia yra puiku nes nemėgstu alinančių vasaros karščių. Ir man atrodo, jog šiandieninis gyvenimas Lietuvoje nedaug skiriasi nuo gyvenimo Italijoje. Jūsų parduotuvėse, kaip ir Italijoje galima nusipirkti visko, kainos, taip pat, bent jau iki ekonomikos krizės buvo panašios. Kažkiek stebina nekilnojamo turto kainos. O pinigų reikia turėti ir Italijoje, kuo daugiau, tuo geriau (juokiasi)… Be to, Lietuva, tai mano gyvenimo draugės Rasos šalis, su kuria vaikučių dar neužgyvenau, bet jų norėčiau turėti. Mes dažnai nueiname į operos ir baleto teatrą, aplankome mus dominančias parodas, mums kol kas visko pakanka, tad jaučiuosi laimingu žmogumi esantis“- akcentavo pašnekovas.
Šiandien, po keturių gyvenimo Lietuvoje metų, Stefano, Vilniuje Stiklių gatvėje šeštuoju numeriu pažymėtame name jau metai laiko turi įkūręs naudotos fotografijos technikos ir kitų fotografijos reikmenų parduotuvę. Kol kas tik vieną, tačiau, anot pašnekovo, jei verslas seksis gerai, tuomet jo planuose įkurti dar vieną, tokią pat parduotuvę viename iš didžiųjų Lietuvos miestų.
Verslininkas pastebėjo, jog dirbti reikia daug, nuolat stebėti skelbimus internete, kuriuose parduodama naudota foto aparatūra. Jis išsirenka dominančius egzempliorius bei asmeniškai vyksta pas pardavėjus į atokiausius šalies kampelius, patikrina parduodamų objektyvų, fotoaparatų, kitos įrangos būklę, meistriškai derasi su pardavėju. Nupirkus ši foto technika jo parduotuvėje tinkamai sutvarkoma bei parduodama suteikiant metus trunkantį garantinį laikotarpį. Italas teigia, jog toks darbo ritmas jam labai patinka, mat jis turi puikią progą pabendrauti su lietuviais pamėgusiais fotografiją, pasidalinti idėjomis, taip pat ir patirtimi.
„Lyginant lietuvius su italais temperamento požiūriu, manau mus sieja daug panašių dalykų. Daugelis iš mūsų mėgstame pakalbėti, pasiginčyti, nors, beje, Italijoje vyrauja nuomonė, jog šiauriau gyvenantys lietuviai yra uždari… Beje, grįžtant prie nekilnojamo turto kainų norėčiau pasakyti, jog Vilniuje jos yra labai didelės, panašiai kaip Italijos Venecijoje, nors Vilnių bei Veneciją vargu ar galima palyginti daugeliu dalykų. Žinoma aš suprantu, kad šiame biznyje galioja rinkos dėsniai, bet nesuprantu kaip lietuviai gaudami palyginus nedidelius atlyginimus išgali nuomoti, ar įsigyti tokiomis kainomis būstus tuo prisidėdami prie jų kainų augimo. Vien iš banko paskolos tokiomis kainomis būsto nenupirksi. Ir man atrodo, kad daugelis lietuvių nelabai moka elgtis su pinigais…“- pastebi fotografas turintis inžinieriaus mechaniko diplomą S. Ruffini iš saulėtos Italijos.
Kalbėdamas apie savo verslą Stefano prasitarė, jog pasinaudodamas turimais ryšiais nupirktą Lietuvoje įrangą jis pelningai parduoda ne vien Lietuvoje, bet ir kituose Europos kraštuose. Nuolat stebėdamas kainų pokyčius foto aparatūros rinkoje, jis išmoko laiku surasti ir numatyti naudingiausius sprendimus, tad jo ateities vizija – įkurti Lietuvoje prekybos šia įranga centrą aptarnaujantį visų Baltijos šalių ir net Lenkijos rinkas.
Paklaustas kur yra sunkiau pradėti verslą Italijoje ar Lietuvoje, S. Ruffini net nedvejodamas atsakė, kad dėl didelės biurokratijos Italijoje verslo pradžia yra labiau komplikuota. Tai ir brangu, ir atima daug laiko tvarkant visus reikalingus dokumentus leidžiančius verslauti. Lietuva, anot Stefano, šiuo aspektu pranašesnė už Italiją šalis.
Beje, apie Marijampolę pirmą kartą jis išgirdo, kai „Sūduvos“ futbolininkai savo stadione namuose, maždaug prieš dvejus metus, dar prieš pandemiją, Eurolygos rungtynes žaidė su vengrais. Tada jį draugai atsivežė stebėti šio susitikimo. Bet plačiau susipažinti su šiuo miestu jam tąkart neteko paprasčiausiai dėl laiko stokos. Padaryti tai, Stefano būtinai norėtų ateityje.
Italas žavėjosi kaip greitai ir į gerąją pusę keičiasi Vilnius bei Kaunas, vyksta naujos statybos, kaip skoningai tvarkomi didieji šalies miestai, garsūs mūsų kurortai, o ir mažesni miesteliai, taip pat stengiasi neatsilikti nuo lyderių. Visa tai įrodo šalies ekonomikos gyvybingumą. „Man labai patinka, jog Lietuvoje ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje kunkuliuoja gyvenimas. Kiekvienas miestas bei regionas turi savo charakterį, aš jau pastebėjau, jog skiriasi, taip pat ir žmonių charakteriai, tarkim, Šiauliuose bei Vilniuje. Tai labai gerai, juk negali taip būti, jog Lietuva yra vien tik Vilnius. Labai man imponuoja, kad Lietuvoje yra palyginus nedaug gyventojų, aš nemėgstu to amžino didmiesčių šurmulio. Pavyzdžiui Italijoje gyvena per 60 milijonų gyventojų, tai man Lietuva su savo 2,8 milijono žmonių atrodo tarsi ramybės oazė. Tačiau labiausiai mane žavi lietuviška gamta. Pas jus daug žalumos, ežerų. Iš jūsų kurortinių miestų labiausiai vertinu Birštoną todėl, kad jis nedidelis ir ne tiek daug orientuotas į turizmo poreikius kaip, kad Palanga ar Druskininkai. Čia tikra ramybė, jaukumas, tikra atgaiva žmogui pavargusiam nuo nesibaigiančių darbų. Esu aplankęs daugelį šalių Europoje ir net Pietų Amerikoje, tad galėčiau palyginti gyvenimą ten bei Lietuvoje ir man regis Lietuva yra prie tų šalių, kurias galima būtų laikyti ekonomiškai pažengusiomis“- mano S.Ruffini.
Mano pašnekovas teigė politika menkai besidomintis, tačiau esminius pasaulio įvykius vis tik žinąs. Jis tuo pačiu pasidžiaugė, kad Italija, dujas perka iš Azerbaidžano nutiesto dujotiekio per Turkiją. Azerbaidžaniečiai labiau prognozuojami, jie nesielgia taip, kaip elgiasi rusai su dujų pirkėjais Europos šalyse.
„Tačiau kaina, kurią šiandien tenka mokėti vartotojams už dujas bei naftą pasaulinėje rinkoje pasiekė neregėtas aukštumas, todėl senasis Europos žemynas, panaudodamas naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, turėtų trumpu istoriniu laikotarpiu priimti išmintingus sprendimus, kuriais būtų stabilizuota padėtis energijos išteklių rinkoje. Priešingu atveju lauktų labai sunki ir miglota ateitis“ – svarstė pašnekovas, italas Stefano Ruffini, antrąja tėvyne pasirinkęs Lietuvą.
Vytautas Karsokas
