1939 m. rugsėjo pirmąją, neprabėgus nei savaitei nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, Vokietija užpuolė Lenkiją. Šalia Pirmosios Lietuvos Respublikos sienos prasidėjo karo veiksmai. Visų lietuvių žvilgsniai nukrypo į Sūduvos pietinę dalį, kuri ribojosi su lenkų ir vokiečių teritorija.
Į pasienio miestelius iš Kauno važiavo žurnalistai ir savo įspūdžiais apie pirmąsias antrojo pasaulinio karo savaites dalinosi su skaitytojais. Vokietijos veiksmai Lenkijoje buvo pati karščiausia naujiena visuose Lietuvos laikraščiuose. Kur kas karštesnė, nei dabar slenkanti viruso antroji banga.
Pasak šaltinių, 1939 m. rugsėjo 17 d. „Traukinys išvykstantis iš Kauno buvo sausakimšas žmonėmis. Šeštadienio popietė į Suvalkiją „pargynė“ daugybę gimnazistų. Jaunimo, kuris skubėjo į savo tėviškes apkabinti artimųjų.“
Suvalkija, ypač pietinė jos dalis, virto savotišku dėmesio centru dėl savo ypatingos geografinės padėties. Visos laikraščių redakcijos skubėjo pasiųsti į Suvalkijos pakraščius savo žmones su rašikliu, blanknotu ir žiūronais.
Korespondentai nėrėsi iš kailio, nes „Kaune visiems žurnalistams paprastos kuliamosios mašinos ūžimas galvoje virsta didelėmis bombonešių eskadrilėmis. Visų galvose tik viena mintis – už sienos vyksta karas.
Iš Kauno į Kybartus bėgančiame traukinio kupė klega jaunimas. Senimas politikuoja. Pasienio miestelyje Kybartuose nuotaikos normalios. Tačiau visi nepaprastai graibsto laikraščius. Atvykus pamačiau įdomų vaizdą: bent šimtas žmonių apspito atvežtą paštą. Ir čia pat vietoje išsidalino laikraščius. Čia pat išsisklaidė ir stoviniuodami skaitė,“ – savo įspūdžius iš Kybartų dėstė reporteris.
„Perkamų prekių kiekiu panika Kybartuose juntama. Buvo išpirktas visas cukrus ir druska. Tačiau pasienio miestelio gimnazija perpildyta mokiniais.
Prie vieno namo langai apkrauti smėlio maišais. Tačiau tai tik vienintelis namas miestelyje, kuris nusprendė iš anksto ruoštis blogiausiam. Ant stulpų iškabinėti įspėjamieji plakatai, kaip saugotis oro antpuolio metu.
Judėjimas pereinamajame punkte praktiškai nesumažėjęs. Eitkūniškiai svečiuojasi pas kybartiškius ir atvirkščiai. Eitkūnuose tokiu metu uždrausta klausytis radijo, vokiečiai negauna ir laikraščių iš užsienio. Todėl Kybartų gyventojai yra jiems tiesioginis informacijos šaltinis.
22 valandą vakaro Kybartuose įsivyrauja tylos metas. Nuo tos valandos judėjimas mieste sustabdomas. Šviesos langinėse dega, tačiau Eitkūnuose nė menkiausio žiburėlio nematyti. Vokiečiai bijo lenkų lėktuvų. Vienu metu lenkų bombonešiai buvo pasiekę Karaliaučių, todėl prūsai nemenkai išsigandę.
Iš Kybartų į Vištytį kelias vingiuoja pačiu Vokietijos-Lietuvos pasieniu, – tęsia pasakojimą prieškario žurnalistas. Saulėtą sekmadienio rytą kelelis pilnas važiuotų ūkininkų. Jie traukia į Virbalį. Šiandien ten atlaidai. Pro šalį lekiantis mūsų automobilis negailestingai skandina vežimuose sėdinčius ponus dulkių debesyje. Sulaukiame grūmojimų kumščiais. Tačiau mes skubame į pagarsėjusį trijų valstybių trikampį. Ten kur vienu metu gali stovėti trijų valstybių teritorijoje.
Vištyčio miestelis kvėpuoja ramybe. Automobilių čia jau nepamatysi. Nuo miestelio iki garsiojo „trikampio“ lieka mažiau nei trylika kilometrų. Apsiginklavę pirmajame pasauliniame kare dalyvavusiais žiūronais per Vištyčio ežerą žvelgiame į Vokietiją. Dulkėtu vieškeliu matome link Rytprūsių žygiuojantį vokiečių karių būrį. Netoli po pušele sėdi vokiečių pasieniečiai.
Vartelių trikampyje sutinkame vietinį vachmistrą. Administracijos linija čia labai vingiuota. Galima labai lengvai nuklysti į svetimą teritoriją, ar į niekieno žemę. Lenkai iš šios vietos jau atitraukė visus pareigūnus. Neliko nei kariuomenės, nei pasienio sargybos.
Trikampyje padaugėjo „benamių“, – matyt dezertyrų. Prašo Lietuvos pasieniečių priglausti ir įsileisti į Lietuvą. Lenkai kartais atvyksta tokių „benamių“ ieškoti. Praeitą savaitę susirinko net penkiasdešimt tokių vyrų,“ – pasakojimą užbaigia kaunietis.
Vadinamam Vartelių „trikampyje“ 1939 m. pirmosiomis karo savaitėmis buvo gana ramu. Vokiečiai laikėsi taisyklių ir į lietuvių teritoriją nelindo. Tuo tarpu lenkai iš niekieno žemės atitraukė visus savo karius ir pasieniečius. Į Vištytį vis dažniau prašėsi kaip velnias kryžiaus karo bijantys lenkų vyrai. Gyvenimas Sūduvos pasienio miesteliuose skaičiavo paskutinius ramybės mėnesius.
Tomas Sušinskas
