Pasak tarpukario šaltinių, „Kazlų Rūda yra visai gana naujas miestelis. Dar ir dabar žymu, kad čia neseniai viešpatavo įvairūs girių žvėrys. Ir tik neseniai čia pridėta kultūringa žmogaus ranka.
Bažnyčia medinė. Visai neseniai pastatyta. Iki tol pamaldos buvo laikomos viename „gelžkelio“ stoties „šope“. Tiktai išardžius Alytuje rusų cerkvę, pargabeno visus medžius į Kazlų Rūdą ir sulipdė jaukią bažnytėlę.
Bažnyčios išorė nudažyta baltai. Tiktai vienoje pusėje yra dėmių. Pernai kažkokie vaikėzai raudonomis raidėmis buvo užrašę: „Šalin budelių valdžią“. Policija nufotografavo ir liepė sieną vėl baltai nudažyti.
Kazlų Rūdos parapijos, ypač miestelio gyventojus, sudaro labai įvairūs žmonės. Čia nemažas „gelžkelių“ punktas. Taip pat puiki vasarojimo vieta piniguočiams. Suplaukia žmonės iš įvairių Lietuvos kampų.
Tokioje atmosferoje vietinis jaunimas visai nesupranta čia susikūrusių religinių organizacijų. Dirbti ramų, savęs auklėjimo ir ugdymo darbą jiems yra „davatkiška“. O slankioti aludėse be vyresniųjų priežiūros, – tai jau didvyriška.
Daugiausiai narių organizacijose turi vietinė katalikių moterų draugija. Toliau eina vaikų angeliukų susibūrimas. Yra apie penkiasdešimt tretininkų. Kazlų Rūdoje yra net Šv. Cecilijos būrelis.
Su spauda irgi visai ne prastai. Tokioje nedidelėje parapijoje ateina net trys skirtingų laikraščių numeriai.“
1931 m., Kazlų Rūda.
