Su vaizdo stebėjimu šiandien susiduriame praktiškai visur – gatvėse, prekybos centruose, laiptinėse, biuruose, sporto klubuose. Dažniausiai stebima pagrįstai – siekiant užtikrinti saugumą, tačiau ribos tarp to, kas yra teisėtas stebėjimas, o kas – jau privatumo pažeidimas – aiškios ne visiems.
Advokatų kontoros TEGOS partnerė Indrė Barauskienė ir asocijuotoji partnerė Raminta Stravinskaitė teigia, kad pačios vaizdo kameros pažeidimo nesukelia, tačiau BDAR problemos atsiranda, kai pažeidžiami esminiai duomenų apsaugos principai. Dažniausiai jos kyla vaizdo stebėjimą vykdant be aiškaus, konkretaus ir teisėto tikslo arba kai filmuojama gerokai plačiau, nei būtina tam tikslui pasiekti. Pažeidimai fiksuojami ir tada, kai organizacija remiasi „teisėtu interesu“, bet neatlieka teisėto intereso vertinimo testo ir kai būtina – poveikio duomenų apsaugai vertinimo.
Problemos iškyla ir tada, kai žmonės nėra tinkamai informuojami, kad yra filmuojami, kai kameros nukreiptos į vietas, kuriose pagrįstai tikimasi privatumo, arba kai įrašai saugomi ilgiau nei reikia. Rizika atsiranda ir tuo atveju, kai vaizdo medžiaga tvarkoma nesaugiai, ją gali pasiekti per daug darbuotojų arba nėra aišku, kas už ją atsakingas.
Tokiais atvejais net ir iš pirmo žvilgsnio „nekaltas“ vaizdo stebėjimas tampa BDAR pažeidimu, nes neatitinka pagrindinių duomenų apsaugos principų.
Teisininkės primena, kad visa vaizdo medžiaga, kurioje galima atpažinti konkretų asmenį (net ir netiesiogiai), yra laikoma asmens duomenimis ir gali būti renkama bei tvarkoma remiantis Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR).
Stebėjimas – tik konkrečiu tikslu
Pasak R. Stravinskaitės, darbo vietoje įrengtos kameros gali būti naudojamos tik aiškiai apibrėžtam, teisėtam ir proporcingam tikslui, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti turto apsaugą ar darbuotojų ir klientų saugumą.
„Bet koks darbuotojų stebėjimas darbo vietoje gali kelti privatumo pažeidimo riziką ir gali būti taikomas tik tada, kai jis yra teisėtas, proporcingas ir būtinas aiškiai apibrėžtam tikslui. Vaizdo kameros negali būti įrengtos poilsio zonose, persirengimo ar valgymo patalpose, tualetuose ar kitose vietose, kuriose darbuotojai pagrįstai tikisi privatumo. Jei vaizdo stebėjimas būtinas, darbdavys privalo informuoti darbuotojus apie tai iš anksto: nurodyti tikslą, teisinį pagrindą, duomenų saugojimo terminą ir asmenį, atsakingą už surinktos vaizdo medžiagos tvarkymą“, – teigia R. Stravinskaitė.
Panašūs principai taikomi ir tokiose vietose kaip sporto klubai. Anot teisininkės, ten sportuojančiųjų filmavimas nėra draudžiamas, tačiau kameros negali būti nukreiptos taip, kad stebėtų konkrečius asmenis iš arti ar sektų jų veiksmus. Jos turi būti skirtos bendrai erdvės stebėsenai, o ne individualiam žmonių filmavimui. Be to, griežtai draudžiama filmuoti persirengimo kambarius, dušus ar kitas vietas, kuriose tikimasi privatumo.
Ji pastebi, kad ypač atsargiai reikėtų elgtis filmuojant socialiai pažeidžiamus asmenis – vaikus, senjorus ar žmones su negalia. Tokiose situacijose net teisėtas stebėjimas galėtų būti vertinamas griežčiau, nes šių grupių privatumo lūkesčiai yra didesni, o jų duomenų tvarkymui keliami aukštesni skaidrumo ir pagrįstumo standartai.
Ribos tarp viešos ir privačios erdvės
Kaip teigia I. Barauskienė, nors viešose vietose filmuoti galima, tai nereiškia, kad gali būti vykdoma be apribojimų.
„Jei žmogus yra viešoje vietoje, pats buvimo faktas dar nereiškia, kad jis sutinka būti filmuojamas. Jei asmuo aiškiai neparodo, kad nesutinka būti filmuojamas, pavyzdžiui, neatsisuka ir neprotestuoja, nedengia veido – paprastai laikoma, kad jis neprieštarauja tokiam veiksmui. Tačiau jo sutikimas filmuotis/fotografuotis, nereiškia, kad filmuota/fotografuota medžiaga gali būti naudojama be jo papildomo sutikimo“, – sako ji.
Kitas svarbus aspektas, kad ne visos viešos vietos yra vienodai „viešos“. Pavyzdžiui, gydymo įstaigose, baseinuose, paplūdimiuose ar kitose vietose, kur žmonės paprastai tikisi didesnio privatumo, vaizdo stebėjimui taikomi, kur kas griežtesni reikalavimai. Nors dalis tokių erdvių gali būti viešos, jose fiksuojami vaizdai gali atskleisti jautrią informaciją – pavyzdžiui, sveikatos būklę ar asmens kūno ypatumus. Todėl bet koks vaizdo stebėjimas tokiose vietose turi būti labai aiškiai pagrįstas, priešingu atveju tai gali būti vertinama kaip privatumo pažeidimas.
„Coldplay“ koncerto atvejis parodė, kad net ir dideliuose renginiuose kyla privatumo klausimų. Nors koncerto lankytojai buvo informuoti, kad renginys bus filmuojamas – ši informacija buvo nurodyta bilietuose ir prie įėjimo – socialiniuose tinkluose pasirodę kai kurie vaizdo įrašai sukėlė diskusijų.
Anot jos, pats patekimas į bendrus renginio vaizdus dažniausiai nėra laikomas pažeidimu, jei dalyviai iš anksto informuojami, kad renginys bus filmuojamas ar fotografuojamas ir pateikiama informacija apie duomenų tvarkymo tikslus bei teisinį pagrindą – pavyzdžiui, renginio taisyklėse, bilietuose ar prie įėjimo esančiais ženklais.
Tačiau pažeidimas atsiranda tada, kai organizatorius pradeda naudoti konkrečių žmonių atvaizdus kitais, su renginio dokumentavimu nesusijusiais tikslais – pavyzdžiui, reklamai, komercinėms kampanijoms ar viešai reprezentacijai.
„Tai yra du visiškai skirtingi dalykai: žmogus gali sutikti, kad jo atvaizdas pateks į bendrą renginio vaizdą, tačiau naudoti jo atvaizdą reklamoje jau negalima be aiškaus ir išreikšto asmens leidimo“, – aiškina teisininkė. Tiesa, „Coldplay“ koncerto metu kilęs skandalas nėra tas atvejis, nes medžiaga pasidalino ne patys organizatoriai, o koncertą stebėję kiti žmonės, todėl čia teisė į saviraišką ir ganėtinai plati.
„Tačiau kiekvienas filmuojantis/fotografuojantis asmuo, turėtų aiškiai suprasti, kad siekiant fiksuotą medžiagą naudoti toliau, o ypač komerciniais tikslais, pavyzdžiui, reklamai, būtinas atskiras sutikimas. Aišku, sutikimas neprivalo būti raštu. Žmogus, duodamas interviu gatvėje žinių reporteriui, supranta ir, tikėtina, sutinka, kad jo interviu bus rodomas per žinias vakare. Tačiau toks lankstumas vis tiek reiškia, kad įrodyti sutikimo gavimą turi tas, kas vaizdą fiksuoja ir vėliau jį naudoja, o tai kartais padaryti būna labai sunku, ypač kai ką tik interviu geranoriškai davęs asmuo po kurio laiko ima ir persigalvoti dėl fiksuoto atvaizdo naudojimo“, – akcentuoja partnerė I. Barauskienė.
Fizinių asmenų kameros – taip pat privatumo išbandymas
Privatumo iššūkių gausu ne tik masiniuose renginiuose, bet ir kasdienybėje. Šiandien daugelis asmenų patys naudoja vaizdą fiksuojančius įrenginius, todėl net ir paprasti buitiniai sprendimai gali tapti duomenų apsaugos objektu. R. Stravinskaitė primena, kad jei kamera fiksuoja tik privačią teritoriją – problemų kilti neturėtų, tačiau jei vaizdas apima laiptinę ar kitų žmonių naudojamą erdvę – gali padidėti BDAR iššūkiai.
Ginčų kyla ir dėl vaizdo registratorių, anot R. Stravinskaitės, pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) išaiškinimus, visi automobiliai, kuriuose yra įrengti vaizdo registratoriai, turėtų būti pažymėti lipdukais. Be to, reikalaujama, kad vaizdo registratorių reikėtų įjungti tik tada, kai įtariamas potencialus pavojus. Tačiau realybėje tai neįmanoma – juk eismo įvykio niekas neplanuoja ir nenumato iš anksto.
Pažeidimai kyla dėl nežinojimo
Nors dauguma vaizdo stebėjimo sprendimų remiasi teisėtu interesu, R. Stravinskaitė pabrėžia, kad šis pagrindas negali būti pasirenkamas automatiškai. Prieš įrengdama vaizdo kameras įmonė turi atlikti teisėto intereso vertinimą – paprastai tariant, įsivertinti tris dalykus: ar filmavimas iš tikrųjų būtinas, ar yra mažiau invazinių alternatyvų ir ar stebėjimas nepažeidžia žmonių privatumo labiau, nei reikia.
Ji taip pat akcentuoja, kad sutikimas tokiu atveju nėra tinkamas teisinis pagrindas. Žmogus negali laisvai pasirinkti, ar būti filmuojamas, jei kamera įrengta ten, kur jis turi teisę patekti – pavyzdžiui, darbe, daugiabučio laiptinėje ar parduotuvėje. Todėl vaizdo stebėjimas turi būti grindžiamas būtent realiai pagrįstu teisėtu interesu ir proporcingumu, o ne fiktyviu „sutikimu“.
„Įdiegti kameras lengva, bet darbdaviai dažnai pamiršta, kad vaizdo įrašus reikia ir laiku ištrinti. Jei priežastis, dėl kurios reikia juos saugoti, nebeegzistuoja – įrašų taip pat saugoti nebegalima“, – pabrėžia ji.
Pasak teisininkės, dauguma pažeidimų kyla ne dėl blogų ketinimų, o dėl nežinojimo ir neapgalvoto veiksmo. Todėl kiekviena organizacija turėtų įsivertinti, kur, ką ir kodėl filmuoja, ar darbuotojai bei klientai apie tai tinkamai informuoti, bei pagalvoti, ar įrašai valdomi atsakingai – nuo saugojimo termino iki prieigos kontrolės.
„Privatumas nėra prabanga – tai teisė, kurią reikia gerbti net tada, kai siekiame saugumo“, – apibendrina TEGOS asocijuotoji partnerė R. Stravinskaitė.
